Kazys Škirpa – Lietuvos Respublikos diplomatas, karininkas (pulkininkas), Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas, nacionalinis didvyris.
Kazys Škirpa – Lietuvos Respublikos diplomatas, karininkas (pulkininkas), Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas, nacionalinis didvyris – knygoje SUKILIMAS:
„Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą.
Praktiškai žiūrint, o ne vadovaujantis vien tautinėmis ambicijomis, atrodo, kad turėtume sutikti, jog ne kiekviena tauta gali turėti savo valstybę. Ją racionaliai gali sukurti tik tokia tauta, kuri yra pakankamai pasiruošusi ir sugebanti savanoriškai valdytis ir kuri tikrai įgalina krašto gyventojus saugiai tenkinti savo dvasinius ir materialinius reikalavimus – išvystyti reikiamą pažangą. Priešingu atveju valstybė tampa tik našta pačiai tautai. Tuomet tauta nusivilia savo valstybe, jos nebebrangina, nustoja ryžtingumo ją ginti ir dėl to ji valstybės netenka ir pati pakliūva kitos tautos globon ar net priespaudon. Lietuvių tauta parodė, kad ji sugeba gyventi valstybiniu gyvenimu. Tam įrodyti užtenka prisiminti didelę pažangą, kurią Lietuva padarė per nepriklausomo gyvenimo [tarpukaryje] laikotarpį visose gyvenimo srityse. <…>
Socialinis teisingumas yra vienas svarbiausiųjų tautos bendruomenės gyvenimo privalumų. Be socialinio teisingumo joks bendruomeninis gyvenimas būtų stačiai neįmanomas. Kur tokio teisingumo nėra, ten kyla nesantaika, tautoje susidaro įvairios grupės, kurios pradeda tarpusavyje kovoti. Tokiu būdu pakertamas pats bendruomeninio gyvenimo pagrindas. <…>
Bet tauta yra žmonių bendruomenė. Todėl kiekvienas dirbąs jos narys, kuris turi iš savo darbo asmeninės naudos, turi nepamiršti, jog jo gerovė yra artimai susijusi su visos tautos gerove. Tuo būdu jis yra įpareigotas savo darbu siekti ne tik savo naudos, bet jis turi remti ir pačią bendruomenę. Jis visuomenės gerovę turi laikyti aukščiau už savo asmeninius interesus, nes tos bendruomenės tvirtumas yra būtina sąlyga ir šio intereso patvirtinimui. Vadinasi, kiekvienas savo darbo rezultatų dalį turi skirti bendriesiems tautos reikalams. Tai pasiekiama apdedant uždarbį ir pelną mokesčiais. Mokesčiai negali būti vienodi, nes ne visi vienodai uždirba ir turi vienodą pelną. Be to, nevienodos yra ir pragyvenimo išlaidos. Taigi socialinis teisingumas reikalauja, kad kiekvienas pilietis būtų teisingai apdėtas mokesčiais. O tai pasiekiama įvedant proporcinę-progresinę mokesčių sistemą.
Be teisingo atlyginimo nustatymo už darbą ir teisingo mokesčių paskirstymo, yra dar daug kitų socialinių problemų, kurios turi didelės įtakos tautos socialinei būklei. Prie tokių problemų tenka priskirti draudimą, socialinę higieną ir kt. Visos šios problemos gali būti tinkamai išspręstos, jei kraštas yra racionaliai tvarkomas ir darbas yra visiems privalomas, kas tik jį gali dirbti.
Šeima yra pagrindinis socialinio gyvenimo branduolys. Ji duoda tautai prieauglį, nuo kurio priklauso tautos gyvybė ir jos ateitis. Todėl šeima turi būti ypatingai valstybės saugojama ir globojama.“