Ilgoji programa:

Tautos ir teisingumo sąjungos (centristai, tautininkai), remiamos Krikščionių sąjungos, Lietuvos šeimų sąjūdžio, Lietuvių tautinio centro ir Lietuvos žygeivių sąjungos

2024 metų Seimo rinkimų

Programa

KELKIS, LIETUVA!

(P.S. Tai dar ne galutinis variantas – jis bus papildomas, surinkus pasiūlymus ir pastabas)

_________________________________________________________

 Šeima, Tauta, Konstitucija ir Lietuvos Valstybė bus apgintos

_________________________________________________________

 

Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – Tautos namų, bet ir Laisvės bei Tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas.

 

Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

 

Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, vykdyta dalyvaujant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinka išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui.

 

Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti savo padėtį.

 

Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, ką suvokia dauguma piliečių ir pusė rinkėjų iš viso nedalyvauja rinkimuose. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje.

 

Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, pasinaudojant ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis žiniasklaidoje organizuojami nesibaigiantys skandalai. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.

 

Dirbtinai kuriamas ir palaikomas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.

 

Deklaruojant, kad vidurinė klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybė, nebesugebanti kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausoma. Gausiausia vidurine klase išlieka nuolanki, dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.

 

Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų tikslų nebeatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginantis vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.

 

Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?

 

Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai Tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

 

Praėję dešimtmečiai mus atvedė į situaciją, kurios dabar jokia – nei sena, nei nauja – politinė partija ar organizacija viena nebegali pakeisti. Šalies perspektyvos priklausys nuo to, ar pagaliau pabus esminių permainų siekiančių visuomenės sluoksnių sveikas protas ir realybės jausmas. Susitelkti visuomenei galima tik apie vieną tikslą, kuris būtų suprantamas, brangus kiekvienam piliečiui ir išreikštų Lietuvos interesą – susigrąžinti nepriklausomą valstybę, kuri yra kiekvieno žmogaus ir šeimos interesų įgyvendinimo būtina sąlyga.

 

Žmonės sugrįš į Lietuvą tik tada, kai Lietuva bus sugrąžinta žmonėms.

 

________________________________________________________

 

1. Politinė sistema

 

________________________________________________________

 

Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Valstybė – ne valdžia, jos įstaigos ar pareigūnai. Valstybė – tai žmonės, kurie save valdo ir tvarko savo gyvenimus. Demokratinėje Lietuvos Respublikoje negali būti priimami jokie sprendimai, kurie neturi piliečių daugumos palaikymo.

 

Visuomenėje turi būti pradėta diskusija dėl esminio valstybės atsinaujinimo. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę, atlyginant savo veiksmais padarytą žalą.

 

Vienintelis įrankis valstybei susigrąžinti yra tiesioginės demokratijos stiprinimas ir visuomenės įtraukimas į Valstybės atsinaujinimo darbą. Būtina viešai paskelbti konkrečias svarbiausių ir būtinų valstybės atgavimo reformų gaires.

 

Siūlome:

 

1. Seimo narių skaičių sumažinti iki 101.

 

2. Panaikinti esamą proporcinę Seimo rinkimų sistemą, pagal kurią vienoje daugiamandatėje rinkiminėje apygardoje balsuojama už partijų sąrašus. Sudaryti 10 apskričių daugiamandačių rinkiminių apygardų, kurių kiekvienoje renkama po 10 Seimo narių ir kiekviena politinė organizacija gali iškelti 10 kandidatų sąrašą. Kiekvienas apygardos rinkėjas turi 10 balsų ir gali balsuoti tiesiogiai už bet kurios partijos sąraše esantį asmenį.

Vieną kandidatą renka užsienio lietuviai atskiroje apygardoje.

 

3. Panaikinti politinių partijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Politinių organizacijų veikla gali būti finansuojama tik iš savo narių mokesčio, gyventojų laisvanoriškai skiriamų aukų ir savo pajamų mokesčio dalies bei iš partijų veiklos gaunamų pajamų.

 

4. Demokratiniuose rinkimuose turi konkuruoti ne pinigai, o idėjos. Politinių partijų finansavimui iki šiol skirtos biudžeto lėšos turi būti perduotos rinkimų lygiateisiškumui užtikrinti. Jos skiriamos kiekvienam politinės kampanijos dalyviui po lygiai rinkiminei kampanijai finansuoti. Kitas lėšas naudojantieji šalinami iš rinkimų.

 

5. Įstatymu įtvirtinti politinių partijų ir politikų atsakomybę už valstybės valdymą ir atstovavimą piliečių interesams. Nustatyto apygardos rinkėjų skaičiaus pageidavimu turi būti balsuojama dėl Seimo, savivaldybės tarybos nario ar mero atšaukimo prieš terminą. Tapęs Premjeru ar Vyriausybės nariu Seimo narys netenka Seimo nario mandato.

 

6. Seniūnus ir seniūnijų tarybų narius rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Seniūnijos turi turėti savo reikmėms skirtus finansinius išteklius, juos naudoti ir sprendimus priimti savarankiškai.

 

7. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami remiantis piliečių referendumo rezultatais.

 

8. Tiesiogine įstatymų leidybos teise galinčių pasinaudoti piliečių skaičius mažinamas iki 20 000. Referendumo iniciatyvos teise galinčių pasinaudoti piliečių skaičius mažinamas iki 100 000.

 

9. Įsteigti žymiausių visuomenės atstovų tarybą – Piliečių asamblėją, turinčią patariamojo balso ir įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

 

10. Atšaukti 2024 m.birželio 30 d. įstatymą Nr. XIV-1256 dėl V.Landsbergio paskelbimo valstybės vadovu, kuriuo jis niekada nebuvo.

 

11. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu nustatyta, kad ES direktyva yra privaloma valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pačios pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Todėl išnagrinėsime kiekvienos ES direktyvos atitikimą Lietuvos išsivystymo lygiui ir tik tada perkelsime į Nacionalinę teisę. Baigsime praktiką aklai išversti iš anglų kalbos ir padaryti paraidžiui privalomais visus ES norminius aktus.

 

12. Užbaigsime praktiką, kada dalis valstybės tarnybos darbuotojų, nesant tam būtinybės dėl ekstremalių sąlygų ar ypatingos situacijos valstybėje, dirba nuotoliniu būdu. Atsiskyrus nuo žmonių neįmanoma tinkamai atlikti savo pareigų.

 

Nepriklausoma Lietuvos Valstybė negali būti nepriklausoma nuo savo žmonių.

 

________________________________________________________

 

II.Teisėsauga

 

________________________________________________________

 

Visuomenės pasitikėjimas teismais yra žemas. Didžiausias teisėsaugos dėmesys teikiamas kriminaliniams ir mažareikšmiams neįtakingų asmenų padarytiems nusikaltimams. Įtakingi politikai, politinės partijos ir turtingiausi asmenys dažniausiai išvengia realios atsakomybės net už nacionalinių projektų sužlugdymą, didžiulių lėšų iš Europos Sąjungos paramos fondų grobstymą ir iššvaistymą.

 

Tai demoralizuoja ir supriešina visuomenę, pamina bausmės neišvengiamumo principą ir skatina teisinį nihilizmą bei nusikalstamumą. Būtina atkurti visuomenės pasitikėjimą teisėtvarka ir valstybe, tiesioginį dalyvavimą teisėsaugoje.

 

Piliečių konstitucinė teisė ginti savo teises teisme remiantis Konstitucija, kuri yra tiesiogiai taikoma, nėra realiai užtikrinama. Visuomeninės organizacijos ir piliečiai negali tiesiogiai kreiptis ir ginti viešąjį interesą teismuose.

 

Siūlome:

 

1. Nedelsiant paskelbti visus KGB ir kitų SSSR represinių okupacinių struktūrų bendradarbių (oficialių ir slaptų) sąrašus.

 

2. Užtikrinti realią piliečių teisę kontroliuoti teismų veiklą. Ne mažiau kaip 2/3 visų lygių teisėjų ir prokurorų etikos ir drausmės priežiūros komisijų narių turi sudaryti tiesiogiai piliečių renkami asmenys.

 

3. Apylinkių teisėjus ir apylinkių prokuratūrų, teritorinių policijos komisariatų vadovus rinkti tiesioginiu piliečių balsavimu iš teisininko išsilavinimą ir praktiką turinčių kandidatų.

 

4. Įvesti teismo tarėjų institutą. Ypatingai svarbiose bylose įvesti prisiekusiųjų teismą.

 

5. Konstitucinis Teismas, tapęs šališku politinių galios žaidimų dalyviu ir bandantis prisiimti įstatymų leidybos normines funkcijas, turi būti panaikintas, perduodant Konstitucijos priežiūrą Aukščiausiajam Teismui.

 

6. Priimti politinės ir ekonominės korupcijos įstatymą, šiems nusikaltimams nustatant 75 metų senatį.

 

7. Valstybės kontrolierių rinkti tiesioginiu piliečių balsavimu.

 

8. Įsteigti nepriklausomą Specialiojo prokuroro instituciją politinės ir ekonominės korupcijos nusikaltimams tirti, jos vadovą renkant tiesioginiuose rinkimuose.

 

9. Ištirti masinio piliečių sekimo ir pokalbių pasiklausymo atvejus, kaltus pareigūnus patraukiant atsakomybėn. Sekimo ir pasiklausymo duomenys turi būti sunaikinti.

 

10. Įstatymu nustatyti, kad viešąjį interesą gali ginti ne tik prokurorai, bet ir juridiniai asmenys, visuomenės organizacijos bei piliečiai, tiesiogiai kreipdamiesi į teismą.

 

11. Turi būti nustatyta baudžiamoji atsakomybė už ekonominius nusikaltimus ir žmonių laisvių pažeidimus COVID- 19 “pandemijos” metu.

 

12. Turi būti realiai įgyvendinta konservatorių ir kitų valdančiųjų partijų lyderių atsakomybė dėl daugybinių nusikaltimų prieš Lietuvos turtą ir Lietuvių Tautą.

 

13. Pedofilams – maksimali kalėjimo bausmė, cheminė kastracija ir įtraukimas į specialųjį registrą.

 

14. Vykdydamas įstatymo nustatytas funkcijas, antstolis veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo ir yra teisminės sistemos vykdančioji grandis. Antstolių institucija negali būti privati, jai privalo būti grąžintas valstybinis statusas.

 

15. Turi būti realiai įgyvendinta piliečių konstitucinė teisė ginti savo teises teisme remiantis Konstitucija, kuri yra tiesiogiai taikoma.

 

16. Pagrindiniai valstybiniai klausimai neturi būti sprendžiami be konsultacinio referendumo.

 

Tik tiesioginė demokratija užtikrina teisingumą.

____________________________________________________________

 

III. Žodžio laisvė ir žiniasklaida

____________________________________________________________

 

Vis labiau pastebimas žiniasklaidos, verslo, finansinių, teisėsaugos ir politinių grupuočių interesų susiliejimas, darantis poveikį šalies gyvenimui ir didele dalimi lemiantis politinius sprendimus ir rinkimų rezultatus. Žiniasklaidoje daugėja žmonių gyvenimo privatumo, jų asmeninės ir profesinės reputacijos pažeidimų faktų.

 

Naudojantis nutekintais ikiteisminio tyrimo ir specialiųjų tarnybų duomenimis, organizuojami neįtikusių asmenų ar visuomenės grupių ujimo vajai, vienašališkai ir kryptingai pateikiant informaciją siekiant sukompromituoti ir pašalinti oponentus iš viešojo gyvenimo. Pasibaigus propagandinei kampanijai ir įtarimams nepasitvirtinus, viešai apšmeižtų žmonių neatsiprašoma, o dažnai apie nepasitvirtinusius kaltinimus net nepranešama.

 

Valstybės institucijų kritika iš anksto slopinama, teikiant įtakingiausiems žiniasklaidos organams viešinimo informacijos užsakymus, kurių finansavimas ir ataskaitos neskelbiamos ir dažniausiai slepiamos po tarpininkavimo sutartimis su viešųjų ryšių agentūromis, motyvuojant komercine paslaptimi. Taip panaudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam dominavimui politikoje.

 

Lietuvos radijas ir televizija (LRT) nutolo nuo įstatymu apibrėžtos misijos ir tapo politinių, verslo ir žiniasklaidos grupuočių, laidų ir programų privačių prodiuserių kovos dėl įtakos ir galimybės realizuoti savo interesus arena, genderistinės ideologijos sklaidos kanalu. Visuomeninis transliuotojas už visuomenės pinigus aptarnauja kelias politines grupuotes, užsiima globalizmo propaganda ir aktyviai dalyvauja politikoje.

 

Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dėl pateikiamų nuomonių įvairovės LRT nuolat pažeidžiamos. Akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo nuostatų dėl teisingos, nešališkos informacijos ir neleistinumo panaudoti žiniasklaidą tenkinant grupinius interesus, tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija šių pažeidimų nepastebi ir situacijos nekontroliuoja.

 

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba radijo ir televizijos transliacijų stebėsenos taip pat nevykdo. Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nepriklausoma visuomeninė kontrolė, užtikrinanti nešališkos politinės informacijos pateikimą, atvirus debatus, pažiūrų ir įsitikinimų sklaidos laisvę, nėra net numatyta.

 

Per ilgus metus LRT susidariusios situacijos priežastys sisteminės. Problemų negali išspręsti vadovybės pakeitimai, visuomenės paraginimai, žurnalistinės etikos savireguliacijos mechanizmai. Valstybės vadovams adresuoti visuomenininkų reikalavimai persiunčiami pačiai LRT ir iš esmės nenagrinėjami.

 

Siūlome:

 

1. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytą sąžiningumo principą ir visuomenės išorinės kontrolės teisę.

 

2. Pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią Žurnalistų etikos inspektoriaus skyrimo ir tvirtinimo tvarką, nustatant, kad valstybės pareigūną, kuris užtikrintų žiniasklaidos veiklos kontrolę, parenka ne pati žiniasklaida, o siūlo Prezidentas ir tvirtina Seimas.

 

3. Parengti ir patvirtinti ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimo žiniasklaidoje tvarką, užtikrinančią asmens duomenų, viešojo asmens ir viešiesiems asmenims nepriskirtino asmens privataus gyvenimo bei nepilnamečių teisių apsaugos principus. Turi būti viešinama sprendimą duomenis paskelbti priėmusio pareigūno tapatybė bei konkrečiai nustatyta atsakomybė už šios tvarkos pažeidimą.

 

4. Visi neteisėto ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimo žiniasklaidoje faktai turi būti ištiriami, kalti asmenys nustatomi ir patraukiami atsakomybėn.

 

5. Valdžios institucijos turi viešai skelbti visas viešinimo paslaugas tiesiogiai vykdančias ar per tarpininkus valstybės lėšas gaunančias žiniasklaidos priemones ir asmenis. Visa viešinimo informacija turi būti skelbiama institucijos tinklalapyje. Kiekviename straipsnyje, laidoje ar kitame užsakytame informaciniame produkte turi būti nurodomas užsakovas, užsakymo numeris, data ir sumokėta valstybės lėšų sumą.

 

6. Įstatymu būtina nustatyti, kad sistemingas politinių jėgų ar atskirų politikų protegavimas žiniasklaidoje, neužtikrinant teisės lygiomis sąlygomis skleisti įstatymais neuždraustas idėjas ar atsakyti į kritiką visuomeninio transliuotojo eteryje pripažįstamas politine korupcija ir prekyba poveikiu.

 

7. Nedelsiant pradėti LRT atsinaujinimui būtinas permainas. LRT įstatyme turi būti įtvirtintos nuostatos, panaikinančios vienasmenišką generalinio direktoriaus vienvaldystę, sustiprinančios LRT Tarybos įgaliojimus ir pakeičiančios LRT valdymą taip, kad nacionalinis transliuotojas realiai vykdytų LRT strategijoje iškeltus uždavinius, garantuotų Konstitucijoje įtvirtintą piliečių žodžio ir informacijos laisvę.
8. Pakeisti Rinkimų kodekso nuostatas taip, kad politinės kampanijos metu  būtų užtikrinamas visų jos dalyvių lygiateisiškumas, paskirstant transliacijų laiką ne tik valstybės išlaikomos LRT televizijoje ir radijuje, bet per visų transliuotojų laidas.

 

9. Visuomenės informavimo įstatyme patvirtinti konkrečius ir privalomus kriterijus, kuriems esant galima atsisakyti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią ar asmenį žeminančią informaciją ir pasiūlyti kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo pažeidimo. Nustatyti, kad visais kitais atvejais paneigimo publikavimas tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi yra privalomas.

 

10. Nustatyti visuomeniniam transliuotojui privalomas laidas parlamentinėms, neparlamentinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, kuriose jos turėtų lygias galimybes informuoti visuomenę apie savo pažiūras, programas ir pasiūlymus.

 

11. Nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinti skirtingų nuomonių svarbiausiais politinio gyvenimo klausimais atstovavimo pariteto principą, pranešant apie būsimą diskusiją atitinkamų nuomonių lyderiams (asmenims ar organizacijoms) ir numatant galimybę jiems lygiomis teisėmis dalyvauti diskusijoje, jei toks pageidavimas būtų pareikštas.

 

12. Įgyvendinant nacionaliniam transliuotojui keliamus objektyvumo, nešališkumo ir nuomonių įvairovės reikalavimus turi būti iš esmės nustatyti komentatorių ir diskusijų dalyvių atrankos kriterijai, vadovaujantis nuostata, kad svarbiausius vidaus ir užsienio gyvenimo įvykius privalo komentuoti ir svarstyti kvalifikuoti ir bendrojo visuomenės bei valstybės gėrio kategorijomis mąstantys įvairių sričių profesionalai, o ne siauroms visuomenės grupėms atstovaujantys ir jų interesus ginantys ideologiškai angažuoti asmenys.

 

13. Nustatyti, kad politinės kampanijos metu įsigalėjęs kandidatų viešas, selektyvus egzaminavimas tiesioginiame eteryje, kai kuriuos kandidatus iš anksto galimai supažindinant su būsimaisiais klausimais, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Parengti ir reglamentuoti viešų rinkiminių debatų ir laidų bedi diskusijų apie rinkimus tvarką.

 

14. Estijos pavyzdžiu įsteigti Nacionalinio transliuotojo žiniasklaidos kontrolieriaus (žiniasklaidos ombudsmeno) instituciją – nepriklausomą nuo politinių ir LRT valdymo organų pareigybę Nacionalinio transliuotojo veiklos atitikimui gerosios žurnalistikos praktikos standartams prižiūrėti ir visuomenės skundų nagrinėjimui.

 

15. Realiai užtikrinti LRT politinį nešališkumą ir visų visuomenės grupių nuomonių lygiateisę raišką. Politinių jėgų ar atskirų politikų protegavimas visuomeninio transliuotojo eteryje turi būti įstatymu pripažintas politine korupcija ir prekyba poveikiu.

 

16. Nedelsiant užkirsti kelią bet kokiam valstybės institucijų ir užsienio finansuojamų organizacijų daromam spaudimui dėl vadinamojo kultūrinio ir politinio korektiškumo taikymo visose visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo srityse.

 

17. Išgyvendinti bet kokias patyčias iš krikščionybės ir kitų religijų. Užtikrinti tikėjimo ir žodžio laisvę visiems.

 

Be žodžio ir tikėjimo laisvės negali būti kitų teisių ir laisvių.

________________________________________________________

IV. Šeima

 ________________________________________________________

 

Krikščioniškos ir kitos tradicinės tautinės vertybės yra Tautos kultūrinio identiteto pagrindas ir dorovinių idėjų šaltinis. Prigimtinė šeima, tradiciniai vyro ir moters vaidmenys yra egzistencinis visuomenės ir lietuvių tautos tęstinumo pagrindas.

 

Pastaraisiais metai vykdomas prigimtinės šeimos ir krikščioniškų vertybių niekinimas, LGBT, genderizmo ir translytiškumo ideologijos diegimas mokyklose, žiniasklaidoje ir viešajame valstybės gyvenime, politkorektiškumo pretekstu slopinant priešingų nuomonių konstitucinę žodžio laisvę, kam nepritaria didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, yra antivalstybinis, antidemokratiškas ir antitautiškas veikimas, kuris turi būti nedelsiant sustabdytas.

 

Kaip tauta išmirštame ir nebeatsistatome. Lietuvos 2022 m. gimstamumo rodiklis – trečias blogiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje Per pastaruosius septyneris metus Lietuvoje gimstamumo rodikliai pablogėjo daugiau nei trečdaliu. Palyginus su tokiomis šalimis, kaip, pvz., Vengrija – ten per tą patį laiką gimstamumo rodikliai pagerėjo 8%, Čekija – 4,5%.

 

Pagal ilgalaikes Eurostat prognozes, nepasikeitus dabar esančioms tendencijoms, iki 2100 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažės daugiau kaip milijonu ir sudarys 1,775 mln. Tai kelia realią grėsmę Tautos išnykimui vis didėjančios globalios migracijos kontekste.

 

Demografinių problemų sprendimas gerinant gimstamumą turi tapti Lietuvos politikos prioritetu. Pagarba tėvystei ir motinystei turi būti atstatytos, sudarant visas sąlygas jaunoms šeimoms turėti kuo daugiau vaikų (pageidautinai bent tris), nesukeliant jiems dėl to papildomų materialinių, finansinių, socialinių problemų.

 

Siūlome:

 

1. Nedelsiant nutraukti bet kokius bandymus įteisinti genderizmo ideologiją valstybės įstatymuose, kurie pažeistų esmines konstitucines piliečių teises ir neišvengiamai atvestų prie visiško moralinių normų nuosmukio ir natūralaus, sveiko šeimos, mokyklos ir visuomenės modelio sunaikinimo, keliančio grėsmę valstybės egzistavimui.

 

2. Uždrausti bet kokią LGBT ideologiją švietimo sistemoje. Visapusiškai remti mokytojus, valstybės ir savivaldos tarnautojus, verslininkus, kitų profesijų atstovus, kovojančius su ideologiniu spaudimu ir genderizmo propaganda.

 

3. Riboti ideologinio pobūdžio viešųjų įstaigų ir organizacijų, veikiančių prieš Lietuvos tautinius interesus ir diegiančių Lietuvos švietime, žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime kenksmingus sprendimus, tvirkinančius vaikus ir jaunimą, įtaką.

 

4. Kontroliuoti seksualinių mažumų organizacijų finansavimo šaltinius ir būdus bei užkardyti jų vykdomą visuomenės ir valstybės indoktrinaciją, pažeidžiančią kitų visuomenės narių ir grupių konstitucines teises.

 

5. Atšaukti Lietuvos Respublikos Prezidento 2018-06-12 Dekretą dėl teikimo Seimui ratifikuoti ET Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo Nr. 1K-1315. Nesvarstyti Seime Stambulo konvencijos ratifikavimo ir nedelsiant išbraukti šį klausimą iš Seimo darbotvarkės.

 

6. Atšaukti 2018 m. birželio 12 d. įregistruotą Seime įstatymo projektą Nr. XIIIP-2315 „Dėl Europos tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimo“ ir pašalinti jį iš Seimo teisės aktų registravimo sistemos.

 

7. Nesvarstyti Seime Civilinės sąjungos įstatymo projekto, prieštaraujančio Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms ir išbraukti jį iš Seimo darbotvarkės.

 

8. Konstitucijos 38 str. pirmąją dalį išdėstyti taip: „Prigimtinė šeima yra visuomenės, valstybės ir tautos išlikimo pagrindas.“

 

9. Konstitucijos 38 straipsnio trečiąją dalį pakeisti taip: „Santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters, laisvu sutarimu. Vaikų motina yra moteris, tėvas yra vyras.“

 

10. Konstitucijos 39 straipsnį papildyti formuluote: „Valstybė gina vaikų teisę į tapatybę pagal prigimtinę lytį ir užtikrina švietimą pagal prigimtine tapatybe pagrįstas vertybes.“

 

11. Reformuoti Vaikų teisių apsaugos sistemą bei keisti ydingus, pažeidžiančius šeimų teises bei LR Konstituciją teisės aktus.

 

12. Keisti LR Baudžiamojo kodekso nuostatas ir sugriežtinti bausmes už sunkius nusikaltimus asmeniui jį sužalojant bei už seksualinius nusikaltimus, ypač prieš nepilnamečius, o taip pat už pedofiliją bei už pareigūnų nusikaltimus įvaikinimo bei vaikų teisių apsaugos srityje.

 

13. Teikti LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 ir 259 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 188/21 straipsniu (Šeimos niekinimas) įstatymą galutiniam balsavimui. Šio įstatymo projektas nuo 2014 metų nepateiktas balsavimui ir liberalių jėgų užblokuotas Seime.

 

14. Valstybė turi užtikrinti atsakingos tėvystės ir motinystės, pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui bet kuriuo jo gyvenimo etapu sąlygas. Jaunoms šeimoms turi būti teikiama didesnė pagalba ir skatinama turėti daugiau vaikų.

 

15. Palaikyti organizacijas, teikiančias pagalbą į kritines šeimos situacijas (krizinio nėštumo, senelių slaugos ir kt.) patenkantiems asmenims, sudaryti sąlygas įgyvendinti rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurios pagrįstos asmenų tarpusavio pagarbos ugdymu ir gyvybės apsauga.

 

16. Riboti valstybės institucijų prievartines priemones šeimai, panaikinant Nacionalinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Nutraukti valstybės kišimąsi į šeimų buitį, vaikų auklėjimo aplinką ir šeimos vertybines nuostatas.

 

17. Įstatymu nustatyti konkrečias aplinkybes, kada vaiko paėmimas iš tėvų gali būti vykdomas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu, esant tiesioginiam pavojui vaiko gyvybei, sveikatai, žiauriam ir amoraliam elgesiui su vaiku, nepažeidžiant jo teisių turėti savo tėvą ir motiną.

 

18. Panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, tapusią už biudžeto lėšas išlaikoma genderizmo ideologijos skleidimo kontora.

 

19. Uždrausti kenksmingą sveikatai ir dorovei genderizmo ir translytiškumo propagandą vykdančias organizacijas.

 

20. Didinti valstybės paramą šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Mokėti pensijų priedą tėvams, kurių užauginti ir išauklėti vaikai dirba, gyvena ir moka mokesčius Lietuvoje.

 

21. Moteris, auginančias tris ir daugiau vaikų, atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio. Šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų – valstybės subsidija pirmajam būstui.

 

22. Numatyti būsto kredito palūkanų padengimą šeimoms, auginančioms vaikus.

 

23. Mokestiniais tikslais nepilnamečius vaikus auginančių šeimų pajamas ir turtą apskaityti kartu prieš mokesčius, kad šeima galėtų gauti maksimalią valstybės taikomą mokesčių lengvatą dėl vaikų auginimo. Į pagalbą auginantiems vaikus turi būti žiūrima ne į kaip socialinę paramą, o kaip į valstybės investiciją į valstybės ateitį.

 

24. Nustatyti tokią darbo įstatymų, socialinę apsaugą, kompensacijas bei kitas papildomas priemones, kurios padėtų vienam iš tėvų pačiam auginti vaiką nuo gimimo iki trejų metų amžiaus.

 

25. Įkurti SADM bazėje Šeimos ministeriją, kurios yra didžiojoje daugumoje Europos šalių. Tikslas – Lietuvos šeima, auginanti 3 ir daugiau vaikų.

 

Šeima yra mūsų sielų Tėvynė ir Tautos išlikimo pagrindas.

________________________________________________________

V. Švietimas, ugdymas, kultūra

 ________________________________________________________

 

Ar gali Tauta turėti savo valstybę, jeigu jos valdantieji ir vadinamasis „elitas“ jau gėdijasi ir net išsižada savo kalbos, istorijos, kultūros? Jeigu trokštama kuo greičiau nebebūti lietuviais ir raginama jais nebūti kitus?

 

Ar kitas tautines bendrijas ir mažumas taip pat siekiama ištirpdyti globalizmo katile? Ar visuomenei nepriimtinas, antikonstitucines, tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal įsitikinimus laužančias genderizmo ideologijos ir gyvensenos nuostatas įgyvendinsime valstybės lėšomis švietimo sistemoje?

 

Ne suprimityvintos vartotojiškos „kultūros vertybių“ ir masinio kičo, o tikrosios, aukštosios, tautinės, kultūros diegimas yra lietuvių ir visų Lietuvos tautinių bendrijų išlikimo pagrindas. Tautinę tapatybę ir kultūrinę savastį išlaikiusius žmones daug sunkiau valdyti, jie atsparesni svetimai ideologijai.

 

Valstybė turi skatinti, remti tradicinės kultūros ir prigimtinės šeimos vertybes švietimo sistemoje ir ugdyti pilietiškai, tautiškai ir kultūriškai atsakingus piliečius, o ne mankurtus be pagarbos savo kalbai, istorijai, kultūrai ir valstybei.

 

Siūlome:

 

1.Nedelsiant sustabdyti mokyklų uždarinėjimo “reformą”. Atnaujinti dialogą su tėvų organizacijomis ir pedagogų bendruomene, savivaldybėmis ir, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui, parengti naują Nacionalinį susitarimą dėl švietimo sistemos ateities.

 

2. Užtikrinti tikrą pagarbą mokytojo profesijai. Atkurti mokytojo autoritetą, pagrįstą tėvų, mokinių ir mokyklų administracijos pagalba mokytojo darbui, atsisakant beprasmiško popierizmo, suteikiant laisvę rinktis mokymo metodus.

 

3. Iš esmės atnaujinti mokymo turinį. Turi būti garantuojamas visapusiškas asmenybes ir patriotiškus piliečius ugdantis išsilavinimas. Būtina atnaujinti programas, vadovėlius, užtikrinti orų mokytojų darbo atlyginimą.

 

4. Visose švietimo įstaigose uždrausti bet kokią LGBT ideologijos propagandą. Nedelsiant nutraukti valstybės institucijų, LGBT bendruomenių ir politinio korektiškumo pareigūnų už visuomenės lėšas vykdomą homoseksualumo ir translytiškumo skatinimą mokyklose. Apginsime savo vaikus ir užtikrinsime, kad tėvai ir auklėtojai galėtų atsakingai perduoti žinias apie žmonių meilę ir prokreacijos grožį.

 

5. Peržiūrėti „krepšelių“ sistema pagrįstą finansavimą visose švietimo grandyse, išgyvendinant vidurinio mokslo ir aukštųjų mokyklų požiūrį į moksleivį ar studentą kaip paslaugos gavėją.

 

6. Nutraukti ugdymo kokybę smukdantį švietimo komercionalizavimą, gimnazijų ir vidurinių mokyklų bei gimnazijų naikinimą, skatinantį regionų atskirtį ir pažeidžiantį šeimų ir vaikų teises.

 

7. Sugrįžti prie tautinės mokyklos modelio, kartu sudarant sąlygas tradicinių tautinių bendrijų kultūros išsaugojimui švietimo sistemoje ir nesukuriant galimybių kultūrinėms autonomijoms.

 

8. Nustatyti Tautos kalbos, tradicijų, kultūros prioritetą švietime, garantuoti tėvų konstitucinę teisę auklėti pagal savo įsitikinimus. Vadinamoji „Gyvenimo įgūdžių programa“ turi būti nedelsiant pakeista visapusiška Rengimo šeimai programa.

 

9. Garantuoti mokyklose saugią ugdymo aplinką, užkirsti kelią patyčių ir smurto apraiškoms, bet kokiam tabako, alkoholio, narkotikų ir svaigalų vartojimui.

 

10. Užtikrinti tėvų bendruomenių realų dalyvavimą visuose mokyklų valdymo, mokymo programų pasirinkimo ir ugdymo reikaluose. Mokyklų administracija ir savininkai privalo viešai skelbti visas mokymo pažangos ir veiklos ataskaitas.

 

11. Užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą ir galimybes visiems asmenims, atitinkantiems nustatytą minimalų gebėjimų lygį, įgyti aukštąjį išsilavinimą, toliau plėtoti senjorų mokymosi galimybes (trečiojo amžiaus universitetus).

 

12. Pilietinį ugdymą Lietuvoje visų pirma nukreipti politiškai raštingų asmenybių – atsakingų savo šalies šeimininkų, asmenines ir bendruomenines problemas pasirengusių išspręsti teisinėmis ir politinėmis priemonėmis Lietuvoje, o ne emigruojant iš jos, ugdymui.

 

13. Užtikrinti teisę į nemokamą mokslą, kaip nustato Konstitucija – jokių paslėptų mokėjimų už pratybas, knygas, kiekvienam vaikui garantuojamas nemokamas būrelis.

 

14. Paskelbti tautinės kultūros vystymą nacionaliniu prioritetu. Valstybės lėšomis neturi būti finansuojami genderistinės ir pan. ideologijos propagavimo kultūriniai projektai.

 

15. Prioritetą skirti aukštosios tautinės kultūros rėmimui, Lietuvos menininkams, kultūros veikėjams, projektams ir renginiams. Daugiau lėšų skirti regioniniam kultūros rėmimui.

 

Valstybę kuria Tauta.

Be Tautinės Mokyklos valstybė neįmanoma.

Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo.

________________________________________________________

VI. Sveikatos apsauga

________________________________________________________

Sveikatos apsaugos įstaigų „optimizacija“, kurios kaina iš viso beveik 800 mln. EUR, vykdoma ministerijos iniciatyva ir didžiųjų klinikinių ligoninių bei jų vyr.gydytojų interesais, siekiant visas bent kiek reikšmingesnes medicinos paslaugas ir tuo pačiu didžiules lėšas centralizuoti jų įstaigoms, masiškai naikinant periferijos ligonines, jų skyrius ir paslaugas.

Teigiant, kad paslaugos artinamos prie žmonių, iš tikrųjų gydymo įstaigos, gydytojai ir pagalba vis labiau tolsta ir tampa sunkiai pasiekiama didelei daliai rajonų gyventojų. Jau prieita iki to, kad žmonės stovi didžiulėse eilėse tik tam, kad užsirašytų į eilę pas gydytoją.

2023 metais Lietuvoje gyventojai savo lėšomis padengė net 32,3 procento nuo visų išlaidų sveikatai. Tai yra beveik 2 kartus daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Pagal šią reformą Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšos dabar skirstomos ne tik valstybinėms gydymo įstaigoms, bet ir privačiam verslui. Privačioms gydymo įstaigoms suteikiant galimybę gauti finansavimą iš valstybės biudžeto, dėmesys dažniausiai sutelkiamas į pelningiausias paslaugas, o ne į pacientų poreikius.

Apie 15 proc. visoms sveikatos įstaigoms skirtų lėšų 2023 m. buvo skirta privačiai medicinai. Taip susidaro situacija, kai valstybinei ligoninei itin svarbūs tyrimai neapmokami, o privačios įstaigos šiems tyrimams PSDF lėšomis naudojasi. Tai didina sveikatos priežiūros paslaugų kainas ir mažina prieinamumą tiems, kurie negali sau leisti mokėti už privačias paslaugas, sukelia išteklių nutekėjimą iš viešojo sektoriaus, mažina jo gebėjimus teikti kokybiškas paslaugas plačiajai visuomenei.

Gaudamos ir PSDF lėšas, ir pajamas iš mokamas paslaugas perkančių pacientų, privačios įstaigos įgauna tokį pranašumą, kuris ima kenkti valstybinėms. Akivaizdu, kad jos gali pasiūlyti konkurencingesnius atlygius medikams, kurie neapleisdami pareigų ir valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose (kartais ir jų sąskaita), skuba dirbti tarp dviejų, o kartais ir trijų ar net dar daugiau darboviečių, dėl ko vis mažiau kokybiško laiko gali skirti pacientui.

Medicinos sistema bus vystoma remiantis sveika gyvensena, o ne farmacijos pramonės pelno interesais. Sportas visą gyvenimą yra ilgaamžiškumo raktas. Tikslas – sportuojanti Lietuva visose amžiaus grupėse, visuose lygiuose, visuose rajonuose.

Siūlome:

1. Nedelsiant sustabdyti pradėtą žalingą pertvarką, griaunančią valstybinę sveikatos apsaugos sistemą. Pradėti dialogą su medikų bendruomene ir pacientų organizacijomis, visuomene ir savivaldybėmis, medicinos mokslo ir švietimo specialistais. Parengti ir pasirašyti Nacionalinį sveikatos susitarimą.

2. Atskirti valstybinę ir privačią sveikatos apsaugą. Valstybė gali remti privačias sveikatos apsaugos įstaigas tik tuo atveju, jei jų teikiamų paslaugų neįstengia suteikti valstybinės įstaigos.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, o nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarka nustatoma įstatymu. Tuo tarpu dabar ši tvarka nustatoma Sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Būtina viešai svarstyti ir priimti nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarkos įstatymą, kaip nustatyta Konstitucijoje.

4. Teritorinį sveikatos apsaugos įstaigų vystymą numatyti derinant teritorinį paslaugų prieinamumą su specialistų koncentracija dideliuose sveikatos apsaugos centruose.

5. Jokių gėdingų eilių – medicinos paslaugos privalo būti lygiai prieinamos visiems.

6. Sugrąžinti regionines ligonines ir ambulatorijas miesteliuose. Pirminė pagalba turi būti suteikiama operatyviai ir nedelsiant, lengvai pasiekiama kiekvienam.

7. Užtikrinti įkurtų bendruomenių sveikatos centrų efektyvų veikimą, skiriant pakankamą finansavimą.

8. Toliau plėsti priežiūrą namuose, dienos globos namų, padedančių gydytis ir rūpintis sergančiais ar sunkiai gyvenančiais žmonėmis, veiklą.

9. Kartu su savivaldybėmis didinti sveikatos apsaugos specialistų motyvaciją pasilikti dirbti Lietuvoje, plečiant stipendijų, paskolų ir subsidijų būstui teikimą ir kitas priemones.

10. Plėsti nemokamų vaistų prieinamumą vyresniems nei 65 metų senjorams, taip pat vaikams ir paaugliams.

11. Ligonių kasos turi atstovauti ligonių interesus ir būti nepriklausomos nuo Sveikatos apsaugos ministerijos.

12. Įvesime mokyklose Sveikos gyvensenos pamokas. Taip kovosime su vis prastėjančia vaikų sveikata, bei beprecedenčiu viršsvorio augimu jaunimo tarpe.

13. Jokių privalomų skiepų. Bet kokia nesavanoriška intervencija į žmogaus kūną yra Konstitucinis pažeidimas.

14. Sugrąžinsime Sporto departamentą, kurio pagrindinė užduotis – nuosekli sporto sistema bei visuomenės sveika gyvensena,

15. Kiekvienoje savivaldybėje užtikrinsime pagrindinių sporto šakų būrelius visoms amžiaus grupėmis nemokamai, įveiklindami uždarytas mokyklas bei jų sporto bazes visuomenės poreikiams.

16. Antrosiose bei žemesnėse sporto šakų lygose uždrausime užsienio legionierių praktiką, jose dalyvauti galės tik Lietuvos sportininkai. Tokiu būdu užtikrinsime nuoseklų Lietuvos atletų tobulėjimą.

17. Lietuvos sportas ne tik krepšinis! Finansavimą profesionaliajam sportui ir jo infrastruktūrai skirstysime atsižvelgiant į sporto šakų atstovų pasiekimus.

18. Remiantis turtinga Lietuvos tarpukario istorija kas dveji metai organizuosime Tautinę Olimpiadą.

Valstybė, negalinti suteikti piliečiams gydymo,
neturi ateities.
________________________________________________________

VII. Socialinė apsauga

________________________________________________________

Lietuvoje senatvė asocijuojama su skurdu. Senatvės pensijos lyginant su žmonių pajamomis prieš pensiją yra vienos žemiausių ES, o vidutinė pensija – žemiau skurdo rizikos lygio. Pensinio amžiaus asmenų skurdo rizika daugiau kaip du kartus didesnė nei ES. Vyrauja požiūris – jei žmogus yra vyresnio amžiaus, jam nieko nebereikia.

Lietuva socialinei apsaugai senatvėje išleidžia tik 6,6 proc. BVP, t.y. 58 proc. to, kiek išleidžiama ES (11,4 proc. BVP). Lietuviška pensijų sistema nepakankamai finansuojama ir, jai neskiriant daugiau lėšų, visi kiti svarstymai bei jos kaitaliojimai beprasmiški. Ši problema iš esmės iki šiol nesprendžiama.

Įtampa socialinės apsaugos sistemoje kyla dėl nemažėjančios emigracijos, mažo gimstamumo, senstančios visuomenės. Iki 2030 m. dirbančiųjų skaičius sumažės nuo 1,8 iki 1,3 mln., tad vis mažesnis žmonių skaičius turės padengti išmokas išėjusiems į pensiją. Tai objektyvūs procesai, nepriklausantys nuo atskiro žmogaus, todėl jų pasekmes turi spręsti valstybė.

Sodros įmokų sistema nėra teisinga, nes daugiau susimoka gaunantieji vidutines bei mažas pajamas. Įvedus įmokų „grindis“ nuo mažesnės už minimalią algą reikia mokėti daugiau, o nuo maksimalių pajamų – nebereikia, nes įvedamos vadinamosios „lubos“. Savarankiškai dirbantieji nebemoka Sodros mokesčio nuo 6818 € pajamų per mėnesį, dirbantieji pagal darbo sutartis – nuo 9513 € atlyginimo per mėnesį. Taip surenkama mažiau pajamų, naudą gauna aukštesnių pajamų namų ūkiai, o apie socialinį teisingumą iš viso nėra ką kalbėti.

Apgaulingas įtraukimas į pensijų kaupimo sistemą ir ribota galimybė pasitraukti iš pensijų fondų pažeidžia Konstituciją. Pensijų kaupimas ir teisė uždirbti dideles pajamas atiduota išimtinai privačioms finansų įstaigoms ir bankams, nors tą visiškai nesunkiai gali padaryti specializuotas Sodros padalinys. Ar žmonių sukaupti pinigai turi būti skirti uždarbiauti užsienio bankų padaliniams?

Sodros surenkamos įmokos su socialiniu draudimu praktiškai neturi nieko bendro, nes šios lėšos panaudojamos ne būsimų dirbančiojo asmens pensijų sukaupimui, o einamosioms socialinėms išmokoms. Pensijų atžvilgiu tai iš esmės yra socialinio solidarumo mokestis, kurį dirbantieji moka nebedirbančiųjų išlaikymui, todėl atskira sistema šio mokesčio surinkimui, kuriai išlaikyti išleidžiami milijonai, yra perteklinė. Tą vieno mokesčio surinkimo funkciją visiškai pajėgi atlikti VMI.

Siūlome:

1. Parengti ir pasirašyti ilgalaikį partijų susitarimą dėl pensijų sistemos reformos ir jo laikytis nepriklausomai nuo politinių pokyčių ir aplinkybių.

2. Panaikinti prievartinį antrosios pakopos pensijų kaupimo modelį. Pensijų kaupimas gali būti tik savanoriškas, numatantis sąlygas gyventojui galimybę bet kada nutraukti pensijų kaupimo sutartį.

3. Nedelsiant suteikti galimybę 100 proc. ⁠antrosios pensijų pakopos lėšų panaudoti gydymui.

4. Pensijų dydis turi būti pakankamas oriam gyvenimui senatvėje, esant reikalui bazinei pensijai didinti pasitelkiant didesnes biudžeto subsidijas.

5. Pensijų dydis palaipsniui turi pasiekti minimalaus mėnesinio atlyginimo dydį. Pensijos turi būti didinamos greičiau už kainų didėjimą.

6. Visiems be išimties vienišiems pensininkams užtikrinti komunalinių paslaugų lengvatas.

7. Sodros „lubos“ ir „grindys“, skatinančios socialinę nelygybę, turi būti panaikintos.

8. Valstybinio socialinio draudimo einamųjų įmokų pensija, kuri mokama apskaitos vienetų pagrindu ir indeksuojama, kurios dydis priklauso nuo sumokėtų įmokų, turi būti mokama nenustatant išmokų „lubų“ ir paliekant perskirstymo galimybę.

9. Mokestinėmis priemonėmis visapusiškai skatinti profesinių kaupiamųjų pensijų sistemą, finansuojamą savanoriškai darbdavio ir asmens, netaikant šioms įmokoms gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčių.

10. TVF siūlomas pensijų apmokestinimas ir pensinio amžiaus susiejimas su gyvenimo trukme kategoriškai nepriimtini jokiomis aplinkybėmis. Darbo pajamos, nuo kurių mokamos Sodros įmokos, jau buvo apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu, dvigubas pajamų apmokestinimas yra neteisingas.

11. Darbo rinkos politikos užimtumo priemonėmis būtina užtikrinti galimybes galinčiam ir norinčiam dirbti žmogui kuo ilgiau išsilaikyti darbo rinkoje, pritaikant tam darbo vietas, sąlygas, mokestines prievoles.

12. Socialinės apsaugos sistema turi skatinti demografinių ir šeimos problemų sprendimą. Už kiekvieną pagimdytą vaiką moters pensinis amžius turi būti trumpinamas vieneriais metais.

13. Socialinės apsaugos sistema negali būti naudojama asocialiam, amoraliam gyvenimo būdui skatinti. Išmokos nuolatos piktnaudžiaujantiems alkoholizmu ar narkomanija, vengiantiems darbo, asocialiai gyvenantiems asmenims, vaikų tėvų nesugebančioms nurodyti daugiavaikėms motinoms turi būti mažinamos.

14. Integruoti Sodros ir VMI mokesčių surinkimo sistemas, savanoriško pensijų kaupimo antrosios pakopos funkcijas perduoti Sodros specializuotam mažos rizikos investicijų padaliniui.

15. Viešai apsvarstyti ir priimti nacionalinę kovos su skurdu ir socialinės atskirties mažinimo programą.

16. Visas viešąsias įstaigas pritaikyti žmonių su negalia poreikiams.

17. Sodra turi būti nepavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, ir realiai valdoma trišaliu principu.

Valstybė, nesugebanti aprūpinti piliečių senatvėje, yra kaip vaikas, pamiršęs savo tėvus.

______________________________________________________

VIII. Ekonomika ir finansai

________________________________________________________

Ekonomikos atvirumas ir užsienio kapitalo investicijos – būtina šalies ūkio augimo sąlyga. Tačiau Lietuvoje nesugebėta suvaldyti užsienio kapitalo ir verslo subjektų ekspansijos. Valstybė visai arba iš dalies prarado net strategiškai svarbių šalies ekonomikos sričių kontrolę ir vis labiau tampa transnacionalinio finansinio kapitalo ir globalių korporacijų interesų nevaržomo tenkinimo erdve.

Valstybės valdžia pati dalyvauja neskaidriose finansinėse aferose. Pusiau slapta nuo Seimo buvo įvykdyta dalinė AB „Ignitis grupė“ akcijų privatizacija. Per du metus šios įmonių grupės grynasis pelnas išaugo dvigubai – nuo 160 iki 320 mln. EUR. Užuot panaudojus bent dalį pelno vartotojų kainoms sumažinti, nutarta išsimokėti 93 mln. EUR dividendų, nors vien 2023 m. AB „Ignitis grupė“ elektros energijos ir gamtinių dujų vartotojų galutinių sąskaitų sumažinimui panaudojo 168,8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų. Grupės įmonė ESO ne pagal paskirtį panaudojo dar 160 mln.EUR iš vartotojų surinktų lėšų.

Baigiama strateginių valstybės valdomų įmonių pertvarka, paverčiant jas akcinėmis bendrovėmis, dalį rengiantis privatizuoti. Įstatymu nustatyta būtinybė ne mažiau kaip pusę šių įmonių valdybų narių skirti nepriklausomus asmenis realizuota su pertekliumi, jau dabar tokie asmenys valdybose sudaro 60 proc. Tai faktiškai leidžia išvesti svarbiausias infrastruktūros paslaugas teikiančias valstybės įmones iš valstybės kontrolės.

Nuolat, ypač prieš rinkimus, deklaruojant apie smulkaus ir vidutinio verslo svarbą ir skatinimą, šis savarankiškas ir nuo valdžios nepriklausomas, teisėtai vadinamas valstybės stabilumo garantu visuomenės sluoksnis vis labiau diskriminuojamas. Mokestinė aplinka, valstybės institucijų ir savivaldybių veiksmai dažniausiai skiriami stambiajam verslui skatinti. Klesti monopolizmas ir oligopolijos, didelę dalį įmonių ir jų savininkų pajamų mokesčių mokančios ne Lietuvoje.

Daugumoje Europos Sąjungos valstybių yra įvestos PVM mokesčių lengvatos kasdieninėms gyventojų reikmėms būtinoms prekėms ir maistui. Lietuvoje ši galimybė ciniškai neigiama, piliečiai masiškai vyksta apsipirkti į kaimynines valstybes, mokėdami vartojimo mokesčius tų šalių biudžetams.

Europos Komisijos ataskaitose apie Lietuvą vienareikšmiškai teigiama, kad Lietuvoje mokesčių sistema dėl jos riboto progresyvumo didina pajamų nelygybę, o didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui, skatina didelę emigraciją, aukštą skurdo, ypač neįgaliųjų ir pensininkų, lygį. Didelės pajamos apmokestinamos nedaug, mažos – daugiau, o labai didelės pajamos apmokestinamos menkai.

Didžioji valstybės pajamų dalis yra surenkama vartotojiškais mokesčiais – PVM bei akcizais. Taigi valstybę išlaiko mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai, gyvenantys iš darbo pajamų, taip pat mokantys dar ir pajamų mokesčius bei mokestį už akcizines prekes. Progresinių mokesčių Lietuvoje praktiškai nėra. Pasaulyje mažai šalių, kurios mokesčių regresyvumu galėtų lygintis su Lietuva.

Lietuvoje veikiantys ir finansų rinkoje dominuojantys užsienio bankai sukūrė monopolines finansinių paslaugų sąlygas. Naudodamiesi savo dominuojančia padėtimi, jie nevaržomai didina įkainius privatiems asmenims ir verslo subjektams ir papildomai uždirba iš šalies piliečių, steigdami ir administruodami pensijų fondus.

Siūlome:

1. Pasiekti, kad visos Lietuvoje veikiančios įmonės, ypač monopolinės ir oligopolinės bendrovės, o taip pat jų filialai ir dukterinės įmonės visus mokesčius mokėtų ten, kur vykdo veiklą, t.y. Lietuvoje.

2. Įstatymu nustatyti Lietuvoje veiklą vykdančių įmonių savininkų asmeninę atsakomybę ir nuostolių biudžetui atlyginimą bei baudas už mokesčių vengimą, perkeliant įmonių registraciją į mažų mokesčių ofšorines zonas.

3. Įvesti visuotinį, civilizuotą progresinį pajamų mokestį ir racionaliai pertvarkyti mokesčių struktūrą pagal principą – kas turi ir gali daugiau, tas daugiau ir moka valstybės ir visuomenės gerovei.

4. Įvesti progresinius pelno, bankų, prekybos centrų mokesčius.

5. Nedelsiant atlikti visapusišką biudžeto išlaidų panaudojimo, viešųjų pirkimų auditą ir efektyvumo įvertinimą, siekiant galiausiai likviduoti Lietuvoje išplitusią valstybės lėšų švaistymo ir užsakymų skyrimo valdžios institucijų vadovams artimos aplinkos įmonėms praktiką.

6. Neturi būti jokių pajamų mokesčių nuo minimalaus atlyginimo, jokių nekilnojamojo turto mokesčių gyvenamajam šeimos būstui, jokio mokesčių didinimo uždirbantiems vidutinį atlyginimą. Valstybės mokesčių politika turi ne žlugdyti, o skatinti ir motyvuoti piliečius savarankiškai kurti ir dirbti.

7. Būtiniausioms maisto prekėms – nulinis PVM tarifas, kas leistų šeimoms per metus sutaupyti mažiausiai 1000 eurų. Lengvatinis PVM tarifas visuomeniniam transportui ir kitoms būtinoms pragyvenimo reikmėms.

8. Įsteigti nepriklausomą, valstybinį-komercinį Lietuvos banką, kuriame būtų laikomos valstybės biudžeto, visų valstybės institucijų ir savivaldybių lėšos. Iš šio banko turi būti finansuojami valstybinės svarbos projektai ir skirstoma ES parama.

9. Numatyti ir įgyvendinti priemones, ribojančias užsienio bankų dalį rinkoje ir stiprinti realią konkurenciją bankininkystės sektoriuje, užtikrinant teisingą bankų apmokestinimą, kurio našta negalėtų būti perkelta vartotojams.

10. Užtikrinti laisvą atsiskaitymą grynaisiais visose prekybos ir paslaugų teikimo vietose, panaikinti prievolę mokėti atlyginimus ir pensijas tik į bankų sąskaitas.

11. Apsaugoti piliečius nuo finansinių, valstybinių institucijų ir paslaugas teikiančių įmonių kontrolės, suteikiant galimybę rinkti perteklinius asmeninius duomenis.

12. Numatyti ir įgyvendinti priemones, skatinančias darbo vietų kūrimą šalies piliečiams, stabdyti migrantų įvežimą, keliantį demografinę įtampą, paverčiantį Lietuvą pigios darbo jėgos šalimi ir skatinantį emigruoti oraus užmokesčio negaunančius Lietuvos gyventojus.

13. Nacionalizuoti neteisėtai privatizuotas AB „Ignitis grupė“akcijas. Įtraukti AB „Ignitis grupė“ ir visas šios grupės energetines įmones į Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymu patvirtintą Pirmos kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, kurių akcijų bet kokiam privatizavimui būtinas Seimo sprendimas.

14. Įstatymu nustatyti, kad strateginių valstybės įmonių valdybose negali būti daugiau kaip pusė nepriklausomų narių.

15. Savarankiškų verslų kūrimo plėtrai įkūrusieji pirmąjį verslą asmenys ir šeimos turi būti atleidžiami nuo visų mokesčių pirmuosius 3 metus.

16. Įstatymais visuotinai remti ir skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą.

17. Didiesiems prekybos centrams uždrausti prekiauti sekmadieniais, kitoms prekybos įmonėms leidžiant dirbti be apribojimų.

18. Viešai apsvarstyti ir priimti Nacionalinę vidurinės klasės atgaivinimo ir išsaugojimo programą.

Nėra ir nebus stipri valstybė, kurią išlaiko silpnieji.

________________________________________________________

IX. Aplinkos apsauga

 

________________________________________________________

 

Lietuvos Valstybės gamtiniai turtai, taip pat žmonių ūkinės veiklos pagrindu sukurtos gėrybės bei ekonominės galimybės turi tarnauti ne interesų grupėms, bet visai Lietuvos visuomenei, visų jos piliečių gerovei.

 

Tačiau aplinkos apsaugos politikoje kartu su žiedinės ekonomikos diegimu, racionaliu oro, vandens taršos mažinimu ir atliekų tvarkymu vis labiau įsivyrauja “žaliojo kurso” ideologija. Vadovaujantis ES “tvarumo” direktyva verslo subjektuose vykdoma darbuotojų indoktrinacija, numatanti galimybę apriboti arba nutraukti įmonėms finansavimo prieinamumą dėl “lyčių lygybės” bei “įvairovės” ideologijos reikalavimų.

 

Nerealiu visiško “klimato kaitos sustabdymo” pretekstu priverstinai diegiamos nuostatos, mažinančios įmonių konkurencingumą pasaulinėse rinkose. ES subsidijuojamiems “žaliems” projektams lėšos skiriamos mažinant kitų svarbių sričių – gynybos, sveikatos ir socialinės apsaugos, skurdo ir atskirties mažinimo – finansavimą, didinant Europos Komisijos skolinimąsi obligacijų pavidalu.

 

Lietuvoje “žaliojo kurso” beprotybė įgauna drastiškas formas. Šalyje bandoma statyti užsienio kapitalo valdomas “žaliojo vandenilio” gamyklas, kurios nerentabilios, dotuojamos ir pavojingos aplinkai, todėl jas ir siekiama statyti ne investuotojų valstybėse. Saulės ir vėjo jėgainių beatodairiška plėtra gali kritiškai sumažinti sistemos patikimumą, tam vis labiau trūksta elektros tinklų pralaidumo ir techninių sąlygų išdavimas praktiškai sustabdytas.

 

Aplinkos apsaugos ministerija imituoja veiklą, nepaliaujamai siekdama papildomai apmokestinti ar net pašalinti iš eismo vargingai gyvenančių piliečių autotransporto priemones, kurios greitai natūraliu būdu ir be to taps nebetinkamomis naudoti. Steigiamos aplinkosaugininkų tikrinimo komandos, kurios kontroliuos eismą ir galės ne tik nurodyti susitvarkyti transporto priemonę, bet ir nedelsiant panaikinti kitos valstybinės institucijos išduotus techninės priežiūros dokumentus.

 

Tuo tarpu Lietuvos miškai, kurie būtent brandžiame 20-60 metų medyne maksimaliai kaupia anglies dioksidą, beatodairiškai naikinami. Kasmet dėl miškų kirtimo ir žemėnaudos pokyčių į atmosferą patenka 15 proc. daugiau anglies dioksido. Miškai tampa monokultūrų – vienaamžių ir vienarūšių medynų – plotais. Prisidengiant sanitariniais kirtimais, plynai iškertama daugelį kartų daugiau, negu būtina.

 

Palydovinėse nuotraukose Lietuva kaip šachmatų lenta, kur šviesūs lopeliai – iškirstas miškas. Plika akimi matyti, kad iškirsto brandaus miško plotas greit ims artėti prie pusės. Tam pateisinti sugalvoti du “argumentai”. Pirmasis – miškingumas nemažėja! Nors mišku apskaitomi plotai, kur jokio miško dar nėra – plyni kirtimai, kurie taps mišku mažiausiai po 50 metų, ir dar prie statistikos prijungiami savaime mišku užsisėję pamiškių krūmynai ir brūzgynai.

 

Kitas “argumentas” – iškertama tik apie 71 % bendrojo medienos prieaugio, todėl metinę kirtimo normą galima didinti. Iš tikrųjų, krūmynuose, jaunuolynuose, neįžengiamuose brūzgynuose, kurie veša daug greičiau už brandų medyną, medienos masės priauga daugiau, tačiau mišku jie taps po pusės amžiaus, o brandžiu medynu ir sengire – po šimtmečio. Tą metinį prieaugio kiekį brandaus miško iškirtus, tikro miško tiek, kiek iškirsta, atsiras tik po keliasdešimties metų.

 

Iš tikrųjų Lietuvoje masiškai užsienio subjektų supirkinėjamas ir kertamas miškas. Po leidimo pirkti užsieniečiams miškus ir žemę kilo visuomenės pasipriešinimas ir buvo nuspręsta leisti vienam asmeniui pirkti tik 1500 ha miško ir 500 ha žemės. Tie patys savininkai ėmė kurti užsienyje investicinius fondus, kurie steigia vis naujas firmas kiekvienam 1500 ha miško pirkimui ir vis kitų firmų vardu nevaržomai įsigyja miško tiek, kiek nori. Jeigu tai tęsis – miškai Lietuvoje taps tik žaliosiomis juostomis abipus kelių, skirtomis kirtavietėms paslėpti.

 

Aplinkos apsaugos ministerija daro viską, kad tai kuo greičiau atsitiktų. Po 5 metų bylinėjimosi viešojo intereso gynėjui, advokatui Sauliui Dambrauskui pavyko pasiekti, kad bent saugomose teritorijose prieš leidimą plynai kirsti teismo būtų nustatytas reikalavimas gauti vertinimą, ar tai nekenks gamtai ir t.t. Ministerija nedelsiant įpareigojo institucijas padėti miškų saugomose teritorijose kirtėjams, kad leidimai būtų išduodami kaip tik įmanoma greičiau. Nustatyta, kad “vertinimai” bus atliekami žaibiškai, ne ilgiau kaip per 20 dienų.

 

Valdantieji nori miškų naikinimo procesą dar šiemet privesti iki galo. Valstybinė miškų urėdija reorganizuojama į akcinę bendrovę. Seimo rudens sesijoje bus svarstomas ir priimamas naujas Miškų įstatymas, kuriame numatyta atsisakyti 1 500 ha miško įsigijimo ribojimų ir išplečiamas atvejų skaičius, kuomet neprivalomas leidimas kirsti mišką. Privačių miškų savininkams bus leidžiama prisikirsti medienos be jokių pranešimų. Toks įstatymo pakeitimas sudarytų sąlygas žaibiškai didžiulius miško plotus susipirkti stambiesiems Lietuvos ir užsienio verslams ir kirsti jau savo privatų mišką praktiškai be apribojimų.

 

Siūlome:

 

1. Užtikrinti ekologiškai saugią ir sveiką aplinką, išlaikyti Lietuvai būdingą kraštovaizdį, biologinių sistemų įvairovę be „žaliojo kurso“ beprotybės.

 

2. Lietuvos Respublikos atstovams Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotiems Lietuvos ministrams) pareikalauti peržiūrėti ES “žaliojo kurso” tikslus taip, kad jie atitiktų ekonominės naudos principą. Bet kokios aplinkosauginės priemonės kaštai neturi viršyti naudos.

 

3. Lietuvos Respublikos atstovams Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotiems Lietuvos ministrams) pareikalauti peržiūrėti ir panaikinti arba iš esmės apriboti ES Verslo tvarumo direktyvą, kad jos įgyvendinimas taptų neprivalomas ir nepažeistų piliečių laisvių, neapkrautų verslo biurokratine našta ir neleistų jokioms finansinėms institucijoms riboti finansavimo įmonėms teikimą ideologiniu pagrindu.

 

4. Atšaukti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. D1-16 „Dėl Aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimais įtariamų asmenų transporto priemonių stabdymo bei apžiūros tvarkos pakeitimo“.

 

5. Stabdyti gamtosauginių tikslų siekimą nepaliaujamai didinant baudas ir prievolėmis apkraunant gyventojus, taikant vis didesnes ekonomines sankcijas, institucinę prievartą, smulkmenišką visų gyvenimo sričių kontrolę ir nesibaigiančius biurokratinius reikalavimus verslui.

 

6. Valstybė neturi tapti aplinkosaugos diktatūra. Prioritetą teikti valstybės paslaugų teikimui ir galimybių sudarymui aplinkosaugos tikslams, suinteresuotumo skatinimui, remiantis švietimu ir sąmoningumu.

 

7. Pasiekti, kad miškai būtų naudojami tik tiek, kiek yra reikalinga vietinei medienos pramonei ir apdirbtų žaliavų ir gaminių eksportas, kuriantis didesnę pridėtinę vertę ir darbo vietas, pakeistų neapdirbtos medienos eksportą.

 

8. Jau rinkiminės kampanijos metu informuosime visuomenę, skatinsime protestuoti ir visomis įmanomomis formomis priešintis miškų naikinimą įteisinančioms Miškų įstatymo pataisoms, numatomoms priimti šiame Seime, o jas priėmus – atšauksime.

 

9. Dėl valstybinių miškų naudojimo būdo būtina iš esmės atsižvelgti į bendruomenių ir savivaldybių, kurių gyvenamojoje aplinkoje yra konkretūs miškai, interesus, nuomonę ir pasiūlymus.

 

10. Miškų kontrolės departamentas turi būti valdomas dvišaliu principu – ministerijos pareigūnai ir visuomenių organizacijų atstovai.

 

10. Atsinaujinančių šaltinių elektros energijos gamybos didinimas turi atitikti ekonominės naudos kriterijus, nekenkti aplinkai ir teisėtiems bendruomenių interesams.

 

11. Lietuvoje gali būti įgyvendinamos tik tokios aplinkosauginės priemonės, kurios nesukelia neigiamų pasekmių kitose valstybės gyvenimo srityse, nepažeidžia protingumo kriterijų ir teisėtų piliečių interesų.

 

12. Dalį iš savivaldybėje veiklą vykdančių subjektų surinktų taršos mokesčių skirsime tiesiogiai toms savivaldybėms papildomų aplinkosaugos priemonių diegimui.

 

Mes paveldėjome Lietuvos žemę ir gamtos turtus iš savo protėvių.

Nesudarkyta Lietuvos gamta turi išlikti amžinai.

 

_________________

Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo.

_______________________________________________________

X. Žemės ūkis

 

________________________________________________________

 

Lietuvos ūkininkams, lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkais, žemės ūkio gamybos rėmimas iš ES fondų yra mažesnis, problemą dar pagilina Lietuvos valdžios sprendimais grįsta valstybės rėmimo politika. Mažėjant pajamoms iš žemės ūkio ir negaunant alternatyvių pajamų žmonės priversti emigruoti. Kaimo demografiniai rodikliai prastėja, kaimas sensta, tuštėja, praranda darbingo amžiaus žmones. Gilėjanti regionų atskirtis neišvengiamai didina socialines problemas, kurių sprendimui ateityje valstybė bus priversta skirti vis didesnę dalį mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių.

 

Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą akte ES įsipareigojo, kad tiesioginės išmokos mūsų žemdirbiams, lyginant su šalių senbuvių gaunamomis, bus: 25 % – 2004 m., 30 % – 2005 m., 35 % – 2006 m., 40 % – 2007 m., 50 % – 2008 m., 60 % – 2009 m. 70 % – 2010 m, 80 % – 2011 m. 90 % – 2012 m. ir 100 % – nuo 2013 m.“ [Stojimo akto 6 skyrius „Žemės ūkis“].

 

Taigi jau ištisą dešimtmetį metų mūsų ūkininkai turi gauti tiek pat kaip prancūzai, tačiau niekas nesirengia sutarčių laikytis. Lietuvos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos trečdaliu mažesnės negu ES vidurkis, nepaisant tuščių frazių apie bendrąją ES rinką, nediskriminavimą ir solidarumą.

 

Kreiptis į teismines institucijas dėl sutarties nevykdymo gali tik tą sutartį pasirašę subjektai, todėl dėl Stojimo į ES sutarties nuostatų nevykdymo į Europos teismą privalėtų kreiptis Lietuvos valstybė. Tačiau to net nesirengiama daryti, nors buvo surinkta 52 000 Lietuvos žemdirbių parašų po peticija Europos Parlamentui.

 

Priešingai, žemės ūkis Lietuvoje ir toliau naikinamas. Su žemdirbiais niekaip nesuderinus ir net jų tinkamai neinformavus, “iš viršaus” nuleistais vis naujų ir naujų “saugotinų teritorijų” sprendimais ir toliau ūkininkams atiminėjama teisė dirbti savo žemę ir naudoti ją pagal paskirtį. Dirbtinai sukurta “daugiamečių pievų problema”, kai biurokratinių institucijų nutarimu ariamosios paskirties žemė tampa “šventąją pieva”, kurios savininkas nebeturi teisės išarti ir praranda praktiškai visas ūkininko teises. Tokių žemių Lietuvoje padidėjo nuo 380 000 ha 2013 metais iki 740 000 ha, t.y. beveik dvigubai.

 

Niekaip nesprendžiama ir “pieno krizė”, kai pienininkyste užsiimantys ūkininkai priversti dėl mažesnių už savikainą supirkimo kainų parduoti karves, dėl ko vien 2023 metais 200 000 banda sumažėjo 10 000. t.y. 5 procentais. Tokiais tempais einant ir toliau po 20 metų pienininkystė Lietuvoje būtų likviduota.

 

Ką bekalbėti apie tik žemdirbių masiniais protestais atšauktus valdančiųjų bandymus skystintų naftos dujų akcizą įvesti dešimtis ir šimtus kartų didesnį, negu kaimyninėse valstybėse. Veidmainiškai aiškinama, kad vadovaujamasi viešuoju interesu, nors viešieji ir privatūs interesai gali ir turi būti derinami ir viešajam interesui gali būti teikiama viršenybė tik tada, kai jis yra akivaizdžiai pažeidžiamas.

 

Nors geografinė padėtis ir klimatas leidžia aprūpinti šalies vartotojus lietuviškais maisto gaminiais, bet nuolat keliami vis didesni reikalavimai verčia ūkininkus patirti papildomas išlaidas. Tai didina gamybos savikainą, Lietuvos ūkininkų produktai tampa nekonkurencingi prieš atvežtinę gamybą, kuriai pagaminti panašių reikalavimų kitose šalyse keliama mažiau. Maisto parduotuvių lentynas vis gausiau užpildo importuoti maisto gaminiai.

 

Visus šiuos klausimus ne pirmus metus kelia Lietuvos ūkininkai. Ar kas nors iš valdžios gali artikuliuotai paaiškinti, koks yra viešasis interesas biurokratiniais sprendimais dusinti ištisą Lietuvos ūkio šaką? Negali – su žemdirbiais nenorima net kalbėtis.

 

Siūlome:

 

1. Per Lietuvos Respublikos atstovus Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotus Lietuvos ministrus) nedelsiant pareikalauti vykdyti Lietuvos stojimo į ES sutartį ir tiesiogines išmokas Lietuvos žemdirbiams prilyginti ES šalių senbuvių gaunamoms.

 

2. Nedelsiant valstybės mastu išspręsti pieno supirkimo kainų problemą, kada perdirbėjai superka pieną žemesne už savikainą kaina ir žlugdo šalies pienininkystę.

 

3. Visapusiškai skatinti žemės ūkio kooperatyvų veiklą, kartu su žemdirbių savivaldos, regionų atstovais ir mokslo organizacijomis parengti ir įgyvendinti naują kaimo plėtros strategiją.

 

4. Sudaryti maksimaliai palankias sąlygas verslams kaimiškose vietovėse, trumposioms maisto grandinėms ir smulkiesiems ūkiams.

 

5. Skatinti ekologinę žemdirbystę, nustatant nulinį PVM tarifą ir teikiant prioritetą ekologiškam maistui viešuosiuose pirkimuose, skirtuose valstybės institucijų reikmėms – vaikų maitinimui švietimo ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, kariuomenei ir kt.

 

6. Iš esmės sumažinti žemdirbiams, ypač ekologiškai ūkininkaujantiems, tenkančią biurokratinę naštą.

 

7. Visapusiškai remti bei stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius, tam panaudojant tiesioginių išmokų paskirstymo priemones, jaunųjų ūkininkų ir žemės ūkio kreditavimą per įsteigtą Lietuvos valstybinį – komercinį banką.

 

8. Valstybės mastu spręsti šalies melioracijos tinklų susidėvėjimo problemą, pasitelkiant ES ir tarptautinių fondų lėšas.

 

9. Numatyti ir įgyvendinti kaimo atgaivinimo priemones, skatinant kaimo turizmą, kaimo verslus, tautinio paveldo produktų ir gaminių gamybą, siekiant kaime išlaikyti ir pritraukti jaunimą.

 

10. Taikyti mokestines lengvatas smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kuriančioms darbo vietas kaimiškose vietovėse, skatinti kurti šeimos verslus, paremtus kooperacijos principais.

 

11. Valstybės užsakymuose ir viešuosiuose pirkimuose teikti pirmenybę žemdirbių įsteigtiems žemės ūkio kooperatyvams.

 

12. Pertvarkyti valstybinio maisto rezervo kaupimo sistemą, kad ir mažesnieji augintojai bei gamintojai galėtų tapti potencialiais tiekėjais.

 

13. Aprūpinimą maistu pripažinti valstybės strateginiu tikslu.

 

14. Su visuomene apsvarstyti ir priimti kaimo teritorijų vystymo programą, politinėms partijoms pasirašant Nacionalinį kaimo atgaivinimo susitarimą.

 

Duonos augintojo darbas visada svarbiausias.

 

 

Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo.

________________________________________________________

XI. Užsienio politika, saugumas

 

________________________________________________________

 

Didžiausi pavojai Lietuvos valstybingumui yra du.

 

Išorėje – Vakarų valstybes užvaldžiusi globalistinė krikščioniškosios civilizacijos, moralės, kultūros pamatų savanoriško naikinimo politika ir prasidėjusiame geopolitinių galių susidūrime kylanti karo grėsmė.

 

Viduje – Lietuvą užvaldžiusių politinių grupuočių politika, sąmoningai griaunanti Tautos kalbą, kultūrą, istorinę atmintį, tradicines vertybes. Vis daugiau Konstitucijos laisvių ir teisių praktikoje iš dalies arba visiškai neveikia. Nepriklausoma Lietuvos Respublika palaipsniui tampa nepriklausoma nuo savo žmonių.

 

Viena kitą keičiančios valdančiosios partijos ne tik nesugeba pastebėti ar bent įvardinti šių pavojų, tačiau savo veiksmais aktyviai prie to prisideda. Jų atstovai ES Parlamente ir Taryboje nuolat balsuoja už ES federalizaciją, ES migracijos paktą, Stambulo konvenciją ir kitus Lietuvos interesams prieštaraujančius aktus. Dar daugiau, norint asmeniškai įsiteikti geopolitinės galios centrams, savarankiškai imamasi valstybingumui kenksmingų ar net pavojingų veiksmų, jų net nesuderinus su sąjungininkais.

 

Taivano atstovybės įsteigimas, ko nedrįsta daryti galingiausios pasaulio valstybės, padarė milijoninius nuostolius Lietuvos verslui, o didžiules naujas gamyklas Taivanas atidaro ne Lietuvoje, o Kinijoje, Vokietijoje, JAV. Vienašališkas baltarusiškų trąšų tranzito, kurio nereikalauja nei JAV, nei ES sankcijos, uždraudimas ne tik žlugdo Klaipėdos uostą.

 

Taip generuojami papildomi pelnai Rusijos uostams ir didžiulė naudą Rusijai, kurios trąšų gamintojai konkuruoja su Belaruskalij ir, dėl tokių Lietuvos veiksmų padidėjus rinkoje kainoms bei pardavimams, uždirba papildomus milijardus karui Ukrainoje tęsti. Tranzito į Karaliaučių savavališkas uždraudimas buvo privedęs Lietuvą iki karo ribos. Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, inicijavęs šį sprendimą, kritinio pavojaus metu išėjo atostogų.

 

Geopolitinių lūžių metu Lietuva prarasdavo valstybingumą be mūšio, slaptų susitarimų ir pasidalijimų būdu tik todėl, kad buvome vieni, todėl narystė NATO aljanse yra valstybės išlikimo būtinybė. Lietuvos kariuomenė dešimtmečiais buvo rengiama ne pilnavertei šalies gynybai, o tarptautinėms taikos palaikymo misijoms.

 

Civilinės saugos sistema sunaikinta ir neveikia, gyventojų slėptuvių karo atvejui praktiškai nebėra. Net slėptuvių įrengimo statybinis reglamentas prasidėjus karui Ukrainoje buvo patvirtintas tik po dviejų metų. Iki šiol užsiimama imitacijomis, sudarinėjant rūsių patalpų, požeminių parkingų bei perėjų sąrašus ir klijuojant informacines lenteles.

 

Kariuomenės stiprinimui planuojami naujų junginių kūrimai ir dideli gynybinės bei puolamosios ginkluotės įsigijimai bus užbaigti tik per eilę metų. Kariuomenės kūrėjų bendruomenė ir Ukrainos karo patirtį turintys kariškiai ne kartą kreipėsi dėl to, kad pirmaeilis uždavinys einamuoju momentu yra tinkamai aprūpinti jau turimas pajėgas, kurios, neturėdamos pakankamų oro gynybos pajėgumų, amunicijos ir resursų atsargų ilgesniam laikui, karo atveju būtų pasmerktos žūčiai. Praktiškai nei vienas Lietuvos miestas neturi jokios oro gynybos.

 

Siūlome:

 

1. Per Lietuvos Respublikos atstovus Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotus Lietuvos ministrus) stabdyti pradėtą ES federalizaciją, atšaukti Stambulo konvencijos priėmimą ES ir kitus Lietuvos interesams prieštaraujančius aktus.

 

2. Jungtinių Tautų organizacijoje, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Europos Taryboje, Pasaulio sveikatos organizacijoje ir kitose tarptautinėse organizacijose ryžtingai ginti Lietuvos valstybės interesus nuo geopolitinių grėsmių ir globalistinių galios centrų veiksmų, priešingų prigimtinei šeimai ir pamatinėms Tautos vertybėms.

 

3. Kartu su kitų ES šalių vyriausybėmis stabdyti multikultūralizmo politiką, gręsiančią tautoms tapti mažuma savo valstybėse, ir dirbtinai skatinamą masinę migraciją. Inicijuoti ES migracijos pakto, priverstinai paskirstančio ES šalims migrantų priėmimo kvotas, atšaukimą.

 

4. Atšaukti Seimo 2018 m. gruodžio 4 d. rezoliuciją Nr. XIII-1695 „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“.

 

5. Kartu su kitų ES šalių vyriausybėmis nedelsiant imtis priemonių tam, kad būtų nutrauktas niekieno nerinktų ES institucijų kišimasis į Lietuvos suverenius vidaus reikalus, kurių kompetencija Stojimo sutartyje nėra perduota ES.

 

6. Nedelsiant paskelbti nepriimtinais užsienio valstybių ambasadų veiksmus ir viešus reikalavimus Lietuvos Respublikos Seimui priiminėti genderizmo ideologiją realizuojančius Civilinės sąjungos ir kitus įstatymus. Pagal Vienos konvenciją diplomatinės atstovybės neturi jokios teisės kištis į valstybių, kuriose reziduoja, vidaus reikalus.

 

7. Užtikrinti, kad ES institucijos nutrauktų bandymus kištis į Lietuvos suverenią teisę spręsti šeimos sampratos klausimus, nutraukiant tiesioginį ir per tarptautines organizacijas vykdomą genderizmo propagandos finansavimą.

 

8. Užsienio politikoje atsisakyti dabar vyraujančios arogancijos ir susireikšminimo, laikytis subalansuotos diplomatijos, kurios tikslas – strateginis Lietuvos išlikimo interesas geopolitinės krizės metu, maksimaliai siekiant išvengti Lietuvai pražūtingos karinės konfrontacijos.

 

9. Apmokyti gyventojus pasipriešinimo ir išgyvenimo karo metu pagrindų. Atkurti karinio parengimo pagrindų mokymą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose.

 

10. Per Lietuvos Respublikos atstovus Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotus Lietuvos ministrus) stabdyti bandymus kurti alternatyvias NATO ES karines pajėgas, kurios įneštų sumaištį ir dezorganizaciją Europos ir Lietuvos gynybos sistemose. Galimas tik bendradarbiavimas dėl bendrų gynybos pramonės technologinių sprendimų ar ginkluotės gamybos bei įsigijimų.

 

11. Kariuomenės stiprinimas – strateginis valstybės tikslas. Visus valstybės saugumo klausimus būtina spręsti tik suderinus su tarptautinėmis organizacijomis, kurių nare yra Lietuva bei su kaimyninėmis Latvija, Estija, Lenkija.

 

12. Kariuomenė turi būti finansuojama visoms narėms NATO bendru sutarimu nustatytu lygmeniu ir naudojama tik šalies gynybiniams tikslams.

 

13. Atnaujinant ir vystant kariuomenę, turi būti griežtai kontroliuojamas įsigijimų reikalingumas ir finansavimo skaidrumas.

 

14. Kariuomenės įsigijimuose pirmumas šiuo momentu turi būti teikiamas esamų kariuomenės pajėgų pilnam ir ilgalaikiam aprūpinimui amunicija ir resursais.

 

15. Turi būti maksimaliai įmanomais terminais užtikrintas būtinas gyventojų civilinės saugos lygis, aprūpinimas slėptuvėmis ir išspręstas bent didžiųjų miestų oro gynybos klausimas.

 

16. Per Lietuvos Respublikos atstovus Europos Sąjungos Taryboje (įgaliotus Lietuvos ministrus) bei Europos Parlamente reikalauti didesnės finansinės, personalo paramos bendrai Lietuvos – Europos Sąjungos išorinei sienai stiprinti, gerinti infrastruktūrą, stiprinti gynybinius pajėgumus tiek nuo karinių grėsmių, tiek nuo galimų imigrantų krizių.

 

17. Siekti glaudesnio ir gilesnio kultūrinio, ekonominio bei karinio bendradarbiavimo su Rytų-Centrinės bei Pietų Europos valstybėmis, priklausančiomis Europos Sąjungai (Višehrado grupės pavyzdžiu), kurios turi daugiau bendrų geopolitinių interesų, istorinės patirties bei kultūrinio mąstymo bendrumų.

 

Piliečiai gins savo valstybę tik tada, kai valstybė gins jų interesus.

____________________________________________________________________________

 

Ieškokime ne to, kas mus skiria, o to, kas mus vienija.

 

UŽ ŠEIMĄ! UŽ TAUTĄ! UŽ TĖVYNĘ!

 

_____________________________________________________________________________

Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo.