Aktualijos, Uncategorized|

Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų)

KREIPIMASIS

DĖL POETO JUSTINO MARCINKEVIČIAUS ATMINIMO ĮAMŽINIMO

2023-07-31

Justinas Marcinkevičius. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos rinkinio nuotr.

Pastaruoju metu valdančiosios Seimo konservatorių  – liberalų daugumos atstovai ir jų rėmėjai pradėjo aršiai priešintis paminklo poetui J. Marcinkevičių pastatymui, užpuolė ir poeto asmenybę. Šio puolimo esmę geriausiai atspindi rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vertinimas, nuskambėjęs LRT radijo laidos metu – jos teigimu J. Marcinkevičiaus trilogija, kuriai ir statomas paminklas, yra melo ir propagandos kūrinys!

Susidaro įspūdis, kad J. Marcinkevičiaus pjudymo kampanija yra paskubomis organizuota iš Seimą valdančių partijų koordinuojamo specialiai tam sukurto štabo, į kurio sudėtį įeina ir LRT.

Nes lig tol visi skirtingų politinių pažiūrų atstovai pritarė visiems šio paminko statymo etapams:

  1. Paminklo statymo iniciatoriai Lietuvos rašytojų sąjunga pasiūlė paminklą – sostą-kėdę rašytojui J. Marcinkevičiui atminti įrengti rašytojo vardo skvere Vilniuje.
  2. Skverą pavadinti J. Marcinkevičiaus vardu pasiūlė dalis visuomenės, tai parėmė Lietuvos rašytojų sąjunga, už tai vienbalsiai 2020 m. nubalsavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai įskaitant konservatorius ir liberalus.
  3. Tada grupė žmonių kreipėsi į Rašytojų sąjungą su idėja pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui. Tai idėjai sąjunga pritarė.
  4. Buvo paskelbtas konkursas, jame dalyvavo 15 architektų, buvo pateikti įvairūs siūlymai. Tada 9 asmenų komisija, sudaryta iš geriausių savo srities specialistų – nuo architektų, menotyrininkų iki bažnytinio paveldo apsaugos specialistų, – vertino tuos kūrinius. Iš jų buvo išrinkti penki laimėtojai, o pagrindinis laimėtojas – „Trilogija“. Paminklas įprasmina tris J. Marcinkevičiaus trilogijos akcentus  – tauta, kalba, valstybė.
  5. Skulptūros architektas – Gintaras Čaikauskas, skulptorius – Gediminas Piekaras.
  6. Rašytojų sąjunga kreipėsi į ir iš abiejų kadencijų Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisiją ir gavo pritarimą šios skulptūros statymui.

Ir staiga įsikišo konservatorių ir liberalų daugumos politikai. Pirmiausia Vilniaus m. meras atšaukė pažadą į architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui ir skvero sutvarkymo darbų konkurso komisiją deleguoti Vilniaus miesto savivaldybės atstovą. Po to LRT ir privačioje masinėje žiniasklaidoje vienu metu kaip pagal užsakymą pasipylė Seimo valdančią daugumą remiančių publicistų pasisakymai, puolantys jau ne tik paminklą ir ne tik poeto kūrybą, bet ir jo asmenį.

Galiausiai įsijungė „sunkioji artilerija“  – Seimo vicepirmininkas laisvietis Vytautas Mitalas kategoriškai pasipriešino paminklo J. Marcinkevičiui statybai, nes neva tai „atims viešąją erdvę iš vaikų ir jų palikuonių„.

Galiausiai tašką diskusijoje padėjo Vilniaus meras konservatorius Valdas Benkunskas, pareiškęs, kad neteiks savivaldybės tarybos balsavimui paminklo klausimo, kol dėl jo „visuomenėje nebus sutarimo“. O tai reiškia, kad niekada neteiks, nes, konservatorių ir liberalų aktyviomis kasdienėmis pastangomis nuolat gausinamas J. Marcinkevičiaus paminklui nepritariančiųjų „choras“.

Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) manymu, būtina paremti visuomenės ir Rašytojų sąjungos iniciatyvą statyti paminklą poetui J. Marcinkevičiui ir jo kūrybai, pirmiausia jo trilogijai, kuri poeto žodžiais yra savotiškas nacionalinis epas ar mitas apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių ir prasidėjo tai, ką vadiname Lietuva: valstybės kūrimas („Mindaugas“), rašto ir knygos kūrimas („Mažvydas“), gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba („Katedra“).

Justinas Marcinkevičius savo kūryba kėlė tautos dvasią niūriu sovietmečiu, , buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir įkvėpėjų ir to niekaip negalės užginčyti jokie Seimo dabartinės valdžios pataikūnai – jos rėmėjai.

Pastariesiems norime pasiūlyti būti vienodai teisingiems ir palyginti jų užpulto, linčiuojamo ir teisiamo poeto gyvenimą, veiklą ir kūrybą su jų guru – Vytauto Landsbergio biografija:

  1. Marcinkevičius, kaip ir V. Landsbergis buvo komunistų partijos narys, tačiau skirtingai, nei konservatorių garbės pirmininkas, nekimšo studentams į galvas marksizmo-leninizmo estetikos dogmų.
  2. Marcinkevičiaus tėvai buvo paprasti valstiečiai ir neturėjo tokių galimybių, kurios netikėtai atsivėrė V. Landsbergio tėvui V. Landsbergiui-Žemkalniui. Pastarasis 1941 06 24 – 08 05 d. dirbo Laikinosios vyriausybės nariu – Komunalinio ūkio ministru, o 1959 m. grįžo iš emigracijos, iš Australijos į Sovietinę Lietuvą.

Kokios stebuklingos jėgos padėjo ne tik grįžti, bet ir atgauti buvusį turtą? Juk tuo metu galiojo SSRS AT prezidiumo įsakas, kuriuo draudžiama „buržuazinių vyriausybių buvusiems vadovams ir nariams, partijų lyderiams, antitarybinių organizacijų nariams“ apsigyventi   Lietuvoje. Šio įsako buvo griežtai laikomasi  – nelegaliai grįžę į Lietuvą tremtiniai buvo ieškomi, susekus juos  –  vėl ištremiami!

  1. Marcinkevičiaus tėvas neturėjo tokių gerų sąlygų rūpintis savo šeimos materialine gerove, kaip kad V. Landsbergio tėvas, nes pastarasis tuometinio LTSR vadovo A. Sniečkaus rūpesčiu gaudavo personalinę pensiją.
  2. Marcinkevičius ir jo artimieji nieko „neprichvatizavo“, nesivaikė turtų, rūpinosi, kad neišnyktų lietuvių tauta, jos kalba, papročiai, kultūra.

Landsbergių šeimos turtai ir jų siekimas bado akis – anūko Gabrieliaus šeima – pati turtingiausia tarp politikų. Aitvarai, ar uošvis, niekada nebuvęs jokiu verslininku, juos sunešė?

  1. Marcinkevičius niekam nėra padaręs blogo, niekada nekiršino žmonių, iš jų nesityčiojo, atvirkščiai – ugdė patriotus ir vienijo visus Lietuvos žmones valstybės, kurioje klestės teisingumas, kūrimui.

Gal šie akis badantys esminiai skirtumai tarp J. Marcinkevičiaus ir V. Landsbergio gyvenimų kaip pavyzdžių kitiems skirtumai ir yra tikroji paminklo J. Marcinkevičiui nestatymo priežastis?

Gal todėl V. Landsbergis tarsi pasišaipydamas pasiūlė vietoj paminklo J. Marcinkevičiui pasodinti tris medžius? Bet visi žino, kad konservatorių ir liberalų valdomame Vilniuje net šimtamečiai ąžuolai vardan šių partijų dievybės – pelno yra išpjaunami be skrupulų ir be jokių nuostolių pjovėjams.

Gal tokiu atveju verta atsižvelgti į Seimo vicepirmininko laisviečio Vytauto Mitalo siūlymą  sugrąžinti viešąsias erdvę vaikams ir nuversti visus Vilniaus m. esančius paminklus. Ir statyti vieną bendrą, bet skirta „atėjusiam visiems laikams“ V. Landsbergiui Lukiškių aikštėje, kur stovėjo paminklas Leninui?

Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai) ragina visus geros valios žmones neleisti konservatoriams ir liberalams sutrukdyti konkurse atrinkto paminklo tautos šaukliui J. Marcinkevičiui pastatymui jo vardo skvere Vilniuje.

Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) pirmininkas Petras Gražulis

Comments are closed.

Close Search Window