P. Gražulis – Apkalta dėl ,,tariamo mygtuko paspaudimo“.

Valdantieji siūlė man dėl absurdiškos apkaltos pasiimti gynybai advokatą.

Jį atsisakiau imti ir apkaltos komisijos metu ir Konstitucinio Teismo proceso metu ir Seimo apkaltos proceso metu.

Esu paskutinis sovietu sąjungos politinis kalinys. O politiniai kaliniai niekada neėmė advokatų, žinodami kad sprendimus priima komunistu partija kartu su KGB, o sovietiniai teismai tik įformindavo priimtus sprendimus.

Politiniai kaliniai siekdami parodyti pasauliui, kad Sovietų Sąjunga nėra teisinė, o diktatūrinė valstybe ir teismai atlieka tik KGB tarnaites vaidmenį atsisakydavo teisines gynybos.

Noriu pasakyti ,kad mes per 33 nepriklausomybės metus tapome diktatūrine Landsbergių užvaldyta Lietuva. Apie demokratiją, laisvą žodį, kritika ypač Landsbergių vykdomai politikai gerai arba nieko, nes kaip ir sovietmečiu busi sutryptas, marginalizuotas, nuteistas.

Konstitucinis teismas ( liaudyje vadinamas ir Prostituciniu teismu ) valdomas Landsbergių per konservatorių S. Šedbarą vienbalsiai priėmė sprendimą, kad nepaspausdamas seimo mygtuko, nes teismo ekspertai nenustatė, kad balsavau .

Prisimindami kad konstitucija turi dvasią, spiritizmo seanso metu užsidarė į tamsu kambarėlį, prisistatė žvakių, išsikvietė piktąsias dvasias ir visi pamatė, kad balsavau. Dvasios, kurias jie iššaukinėja spriritizmo seansų metu, yra komunistinės, nes dabartinis KT pastatas kadaise buvo Vilniaus m. kompartijos centrinė būstinė. Ir sovietų laikais būtent kompartija vadovavo kgbistams, o ne atvirkščiai, – tą savo moksliniais tyrimais nustatė dar kol nebuvo konservatoriumi Anušauskas.

Gerbiamieji, jeigu netyčia ir būčiau pabalsavęs už konservatorių sesijos darbu programą, ar tai čia toks nusikaltimas, už kurį baudžiama baisiau kaip už žmogžudystę. Atimama teise žmonėms 10-čiai metų rinkti politiką atimama teise iš piliečiu demokratinėje valstybėje.

Žmonių valia paminama 9 vyrų ir moterų – Landsbergių vasalų sprendimu. Jie tampa žemėje dievais, aukštesniais už tautą.

Ar tai demokratinė valstybė?

Ar tai Landsbergių Lietuva?

Noriu priminti, kad esu kaltinamas V. Raskevičiaus, jog paspaudžiau mygtuką mažiausiai po mėnesio.

Kai Seimo nariai per plenarinį posėdį balsuoja 100 kartų, tai sunku prisiminti, ar balsavai ar ne.

Tuo tarpu seimo narė Jurgita Sėjonienė du kartus registravosi paspausdama kompiuterio ekraną už Jurgitą Šiugždinienę ir Seimo nariai tą pastebėjo iš karto nežiūrint, kad kaip ir man Etikos komisija pripažino pažeidus Seimo nario etiką.

Siūlymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl J. Sėjonienės konservatoriai atmetė.

Akivaizdūs dvigubi standartai.

Neliečiamas Landsbergių klanas.

Dar viena įdomi absurdo detalė: prisiminkime, kaip buvo apkaltinti dėl balsavimo Seimo nariai Linas Karalius ir Aleksandras Sacharukas.

Noriu priminti aplinkybes, dėl ko jiems buvo pradėtas apkaltos procesas.

Kadangi skilus Arūno Valinsko frakcijai ir šiems jo kolegoms pasitraukus į opoziciją, konservatoriai už tai sugalvojo atkeršyti ir surengė apkaltos procesą.

Kas įdomiausia šioje absurdo istorijoje, kad už nedalyvavimą be pateisinamos priežasties Seimo posėdžiuose pagal Seimo statutą mažinamas seimo nario atlyginimas. Ką ir buvo padaręs Linas Karalius. O už jį neteisėtus veiksmus atlikto Aleksandras Sacharukas, balsavęs sąmoningai mažiausiai 100 kartų.

Ir kas atsitiko? Apkalta įvykdyta Seimo nariui Linui Karaliui – jis buvo pašalintas iš Seimo, o A. Sacharukas liko nekaltas.

Tai absurdas, baisus absurdas – tuometinis Seimas nusprendė, kad L. Karalius kaltesnis.

Ir dar – įsivaizduokime, kad Eligijus Masiulis dabar būtų Seimo nariu ir jam įsiteisėtų šis paskutinis teismo sprendimas dėl MG Baltic, tai jam Seimas negalėtų apribotų teisę būti išrinktu 10 metų, atiminėtų tik iki kitų Seimo rinkimų. O man atiminėjate 10 metų dėl mygtuko tariamo paspaudimo. Ar tai teisinga?

Gyvename Landsbergių diktatūrinėje dvigubų standartų ir melo valstybėje.

Grįžtu prie mano apkaltos ir noriu paklausti Jūsų, Lietuvos žmonės – kas yra didesnis nusikaltimas:

1. ESO Lietuvos žmonių 160 milijonų sumoje apvogimas, ar mygtuko tariamas paspaudimas?

2. Ar per kovido psichodeliją ištaškyta daugiau kaip 3 milijardai eurų, žmonių uždarymas į getus, neleidimas i parduotuves be spec. pasų? Mėtymas iš darbų? Šios psichodelijos metu dėl nuotolinio gydymo ir nepasiekiamų medicininių paslaugų mirė kelis kartus daugiau žmonių negu nuo kovido. Buvo vykdomas žmonių genocidas. Dabar taip pat siaučia kovidas, bet nebėra psichodelijos.

3. Ar NATO viršūnių balius, suorganizuotas be konkurso, trukdant pigesnių paslaugų siūlytojams dalyvauti pirkimuose, juos organizuojant tik saviems ir taip ištaškant 50 milijonų eurų?

4. Ar pabėgėlių gyvenamųjų vagonėlių pirkimas kelis kartus brangiau nei rinkos kaina ištaškant milijonus?

5. Ar Landsbergių už 1 € įsigijimas 1,5 milijono eurų vertės valstybini sklypą?

6. Ar Landsbergio dėka nutraukti santykiai su Kinija, atnešę šimtamilijoninį Lietuvai nuostolį?

7. Ar Landsbergio nutrauktas Baltarusijos kalio trąšų gabenimas per Lietuvą, kuris padare šimtamilijoninę žalą Lietuvai, kas yra labai naudinga Putinui ir Rusijos kalio trąšų gamintojams?

8. Pagaliu Landsbergio užsienio politiką, kuri naudinga Putinui įstumiant Lukašenką į Putino glėbį?

9. O visiškai korumpuotas sandoris dėl Vilniaus stadiono istorija – keik jau iššvaistyta ir dar neaišku, kiek bus iššvaistyta ir ar iš viso jis atsiras, o Šimašiaus draugeliai ir jo bendrininkai konservatoriai lobsta ir vis negana.

Komunistų bilietus tebeturintys teisia sovietų rezistentus: kadangi tokie veikėjai kaip R. Miliūtė ir landsbergistai visaip mane niekina, teigdami, kad nebuvau joks politinis kalinys ir disidentas, tai trumpai priminsiu apie savo gyvenimą.

Gimiau gausioje 16-os vaikų šeimoje.

Visa šeima, ypač tėvas Antanas, buvo giliai religingas, sąžiningas ir principingas žmogus. Jis buvo „Pažangos“ kolūkio pirmininkas Pupasodžio kaime, bet nebuvo komunistu. Įrengė sovietmečiu Pupasodyje parką, bet jame nepastatė nė vieno komunistinio veikėjo statulos. Šį parką sunaikino konservatoriai.

Jis nei vienos dienos nepraleido be maldos, nesvarbu kad jis grįždavo iš darbo vėlai vakare ar net naktį visada atsiklaupęs puse valandos skyrė maldai. Taip pat jis niekada sekmadieni nepraleido šventų mišių, nesislapstė, ėjo drąsiai į savo parapiją, nors buvo kolūkio pirmininkas.

Mūsų vaiku niekada neversdavo melstis, bet tėvo pavyzdys mus tai įpareigojo.

Be maldos mums vakarais dažnai skaitydavo sovietmečiu uždraustą literatūrą – Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio Lietuvos istorijas, religinę ir kitą panašią literatūrą.

Mano tėvas labai žavėjosi tarpukario nepriklausoma Lietuva ir tikėjo, kad kada nors Lietuva bus laisva. Deja, jis nesulaukė nepriklausomos Lietuvos.

Gal ir gerai, nes jei būtų žinojęs kokiais šunkeliais nueis Lietuva, būtų nusivylęs.

Įkvėptas tėvo tokio dvasinio nusiteikimo, mokykloje atsisakiau stoti į spaliukus, už tai buvau metamas iš mokyklos, bet atsilaikiau – nestojau nei į spaliukus, nei į pionierius.

Tėvas mane dėl to visapusiškai palaikė.

Mano broliui Antanui baigus vidurine mokykla ir pareiškus, kad apsisprendė stoti į kunigų seminarija, tėvas labai apsidžiaugė.

Sužinojęs apie tai, į namus atvažiavo Alytaus rajono pirmasis partijos sekretorius Raguotis. Įėjės į namus pamatė pilną trobą vaikų ir sako – „Antanai, kaip tu gyvensi, aš dėl Tavęs atlaikiau didžiulį puolimą dėl tavo vaikščiojimų į bažnyčią. Bet jau iš Maskvos paskambino ir liepė tave atleisti. Kaip tu išmaitinsi tiek vaikų ? Tu paprašyk sūnaus, kad dar nestotų į tą seminariją, tegul kiti vaikai baigia mokslus, įgyja specialybes ir tik tada tegul stoja į kunigu seminariją. Tu pagalvok – sako susirūpinęs Raguotis.

Mano tėvas atsakė – „Visą gyvenimą meldžiausi, kad nors vienas sūnus būtų kunigas. Dievas davė dantis duos ir duonos. Jei jums sunku išmesti, aš pats išeisiu iš pirmininkų. Taip tėvas ir padarė. Tėvas buvo paskirtas pirmininko pavaduotoju. Tačiau paskirtas naujasis kolūkio pirmininkas žemino, niekino mano tėvą, jam pablogėjo sveikata – sustreikavo širdis, buvo ruošiamasi širdies operacijai.

Prieš operacija pasikvietė visus vaikus ir pasakė: „Vaikeliai, mes daugiau nesimatysim. Tačiau visų prašau – gyvenkite tiesoje, mylėkite Dievą. Gyvenkite visi taip, kad susitiktume amžinybėje.

Tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai.

Operacijos metu dingo elektra ir tėvo širdis sustojo.

Mano tėvas gyvenime nedarė jokiu kompromisų su sąžine – kaip kalbėjo taip ir darė, taip ir gyveno.

Mums vaikams jis paklojo tvirtus religinius ir moralinius pagrindus.

Vienas kariuomenės kūrėjų, vyriausiasis kariuomenės kapelionas atidavęs širdį ir gyvenimą kariuomenei ir bažnyčiai, mano brolis Juozas Gražulis atėjus Juknevičienei, pradėtas ėsti, žeminti, iš jo tyčiotasi. Jis gyveno pas mane bendrabutyje, sakiau traukis, nes suės. Nesitraukė, ir, deja, jo širdis neatlaikė.

Buvo pašarvotas Kauno Įgulos bažnyčioje. Su broliais ir seserimis išėjome nusipirkti gėlių karsto papuošimui, grįžę už valandos, neberadome kūno – išneštas į kitą bažnyčią, o į kokią, klebonas nesako, visas išbalęs, sako kreipkitės pas vyskupą, iš pastarojo supratome, kad Rasos Juknevičienės nurodymu mano brolio kūnas ir buvo išneštas iš bažnyčios ir išgabentas į Alytų.

Kauno vyskupijos teritorijoje neatsirado vietos namo brolio kūnui. Vilkaviškio vyskupas leido palaidoti Alytaus Švč. M. Marijos krikščionių pagalbos bažnyčios šventoriuje.

Tegul jo kančia krenta ant konservatorių sąžinės.

Augdamas tokioje tėvo dvasioje dar mokykloje įsitraukiau į antitarybinę veiklą, spausdinau ir platinau religinę ir antitarybinę literatūrą.

Priklausiau Helsinkio grupei, Euharistijos bičiulių pogrindinei organizacijai, Laisvės lygai.

Kovojau už tikinčiųjų teises, reikalavome, kad butu gražintos bažnyčios tikintiesiems.

Rinkdavom parašus, kad butu išlaisvinti politiniai kaliniai iš lagerių, kreipdavomės į įvairias tarptautines institucijas.

1987 rugpjūčio 23 dieną organizavome mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, smerkiant slaptą Molotovo ir Ribentropo paktą ir reikalaujant Lietuvai nepriklausomybės.

Kadangi organizavome 1988 m. vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybes paminėjimą, sovietų valdžia organizatorius persekiojo.

Todėl mane, kad neorganizuočiau minėjimo, nusprendė paimti i sovietinius karinius apmokymus. Man atsisakius, 1988 m. vasario 2 d. buvau teisiamas Marijampolės teisme.

Didžiuliam mano nustebimui teismo pertraukos metu buvau išvestas į kitą kabinetą, kur buvo atvesta mano mama. Ji apsikabinus manęs prašė, kad neičiau į kalėjimą, kad geriau keletui savaičių nueičiau į tuos apmokymus. O saugumiečiai tikino, kad paims tik savaitei ir siūlė teisme gailėtis už mano sprendimą atisakyti eiti į karinius apmokymus.

Tačiau aš mamą stipriai apkabinęs raminau ir sakiau – mama, aš eisiu į kalėjimą. Ir išėjau į teismo salę, kur buvau nuteistas.

Teismo metu buvo daug susirinkusiu žmonių ne tik iš Lietuvos, iš Leningrado, Maskvos, Rygos ir kitur. Paskutinio žodžio teisme metu, kai visus paraginau aktyviai dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės minėjime. Už tai man į veidą apipurškė dujomis. Mane išnešė iš teismo salės, kad negalėčiau kalbėti. Ir išvežė į Kauno areštinę, po to į Vilnių, į buvusį KGB kalėjimą. Vėliau i Lukiškių kalėjimą. Po gero mėnesio – į Pravieniškių lagerį.

Man kalint buvo įkurtas mano išlaisvinimo komitetas, kurio nariai buvo mano brolis kunigas Kazimieras, Nijole Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas ir kiti. Jie rengė akcijas prie kalėjimo ir reikalavo mane paleisti.

JAV lietuviai vadovaudami Pauliaus Klimo surengė akciją – pėsčiomis ėjo 1000 km, kad atkreiptų dėmesį ir iš jų priimtų nešamą prašymą prezidentui R. Reiganui su reikalavimu, kad būčiau išlaisvintas. Lietuvių aktyvistus priėmė prezidentas R. Reiganas.

Žygio metu buvo sukurta daina „Laisvę Gražuliui“, buvo apsirengę marškinėliais su užrašais „Laisvę Gražuliui“.

Tokio didelio spaudimo akivaizdoje buvo nuspręsta mane išvežti į Rusijos lagerį.

Būdamas įkalintas Pravieniškėse naktį sapnuoju sapną: sėdžiu tuščioje geležinkelio stotyje ant mano ranku ir kojų grandines. Matau kaip iš toli prie manęs prieina juodais kostiumais apsirengę vyras ir moteris ir sako: „Nebijok, būsi laisvas Tu ir bus laisva Lietuva“. Ir nuo mano kojų ir rankų krenta grandinės ir aš pabundu. Ir skamba balsas apsaugos milicininko – ar čia miega Gražulis, atsakiau, kad čia aš. Tai buvo labai ankstyvas rytas. Sako – „Kelkis, einam“. Ir mane su konvojumi išvežė i Lukiškių kalėjimą. Ten vėl mane spaudė, kad padaryčiau pareiškimą, jog gailiuosi už savo antitarybinę veiklą ir mane paleis. Man atsisakius tai padaryti, buvau uždarytas į kamerą su žmogžudžiais. Jie mane baugino, sake kad visi nuteisti iki mirties ir jie mane nužudys. Kada užmigdavau, jie astriu daiktu man įdurdavo kartodami, kad nužudys.

Taciau mane stiprino ir ramino tas sapnas. Visiškai sveikata išseko, pradėjo matytis haliucinacijos. Vieną kartą miegant tie kriminaliniai per stipriai įdūrė, todėl aš praradau sąmonę ir prabudau tik kalėjimo sanitarinėje dalyje. Tačiau nepalūžau.

Ir per 10 sovietinių kalėjimų buvau nugabentas į Mordovijos Permės lagerį. Už antitarybinę veiklą buvau uždarytas Šakių, Alytaus, Marijampolės kalėjimuose. Teko didelė garbė sėdėti vienoje areštinėje Kelmėje su kunigu J. Zdebskiu. Teko būti sulaikytam kartu su vyskupu J. Kaunecku Joniškio milicijos. Patirti įvairias kratas ir sulaikymus.

O tuo metu kai kurie net prezidentai ir konservatorių partijos veikėjai stojo į komunistų partiją.

Todėl ir noriu pasakyti kad sis Landsbergiu režimas sukurta baisesnis ir rafinuotesnis, nei sovietinis.

Mieli Lietuvos žmonės, ar Jūs nematote kad „Tribunoluos išdidžiai teisiuosius teisia žmogžudžiai“.

Pacituosiu sovietmečiu drausto Vinco Mykolaičio eilėraščio „Vivos flango mortos voko“ – „Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“ eilutes:

Jūs žengiate į sostus

Ir minate altorius.

Nuo jūs įstatymų sugriuvo

Ir nuodėmės ir doros.

Karūnos niekšų daliai,

O dulkėse karaliai,

Ir tribunoluos išdidžiai

Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

Ir sūnūs nebeverkia,

Kai mirti motiną pasmerkia.

Nereikalinga ir tuščia

Žmogaus paniekinta kančia.

Ir vakarop pasvirus saulė –

Vien piktas melas ir apgaulė.

Pakalnėj žiežirbos sumirgo,

Praskrido raitelis ant žirgo, –

Ir dalgis sutemoj sužvango. –

Vivos plango!

https://lt.m.wikisource.org/wiki/Vivos_plango,_mortuos_voco