Kiekvienas lietuvis žino, kad Lietuvos valstybės vėliava yra tautinė vėliava – audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.
Tai oficialus valstybės simbolis – trispalvė vėliava, oficialiai naudota Pirmosios Nepriklausomos Respublikos metais, sovietų okupacijos metu uždrausta, buvusi pasipriešinimo simboliu ir vėl išdrįsta viešai naudoti Lietuvoje nuo 1989 m. kovo 20 d.
Sukūrimo istorija
Siekdama pabrėžti tautinės valstybės kūrimo pradžią, Lietuvių konferencija 1918 metais sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, į kurią įėjo daktaras Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas Tadas Daugirdas, ir pavedė jai parengti tautinės vėliavos projektą. Pristačius kelias vėliavų versijas, komisijos 1918 m. balandžio 19 d. parengtas protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Šią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė. Taigi, dėl tuo metu Lietuvą okupavusių vokiečių trikdžių to nepavyko garbingai padaryti iš karto.
Pirmas kartas
1919 m. sausio 1 diena.
Kaip laisvos Lietuvos valstybės ženklas, pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą, Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 dieną. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai, tuo metu Vilniuje veikę ginkluoti lenkų būriai nedrįso imtis veiksmų prieš lietuvišką sargybą Gedimino pilyje. Tačiau lietuviams pasitraukus, 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
1928 m. Lietuvos kariuomenės žurnalas KARYS skelbė K. Škirpos bendražygio, tuometinio redakcijos bendradarbio Stasio Butkaus prisiminimus apie trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1 d.:
1919 sausio m. 1 d. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių, ir vykti su juo. Kur – nesakė. Spėjome, kad kur nors teks susiremti, nes tuomet Vilniuje rengėsi lietuvių, lenkų ir raudonoji kariuomenė, ir dar viską tebevaldė vokiečiai… Sėdome į vežėjų rogutes ir, užsitaisę šautuvus, iškėlę juos viršun, pasileidome miesto gatvėmis nežinia kur. Tuomet pirmąkart pasirodėme ginkluoti gatvėse… Kai kurie vilniečiai, matydami mus ginkluotus, spėjo, jog mes bolševikai, nes mūsų dauguma buvo apsivilkę rusiškomis milinėmis.
Privažiavę Gedimino kalną, sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjome žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo k. v. P. Gužas ir kareivis V. Steponavičius. Mes, atvykusieji, išsirikiavome prieš pilies duris ir pasirengėme šauti. Vieną mūs, kareivį Miką Slyvauską (dabar vyr. leitenantas) paskyrė komanduoti. Staiga… vienas, du, trys, – ir, lietuvių vėliavai pradėjus kilti aukštyn, mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: Valio, Lietuva! Lai gyvuoja, Lietuva! Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome. Karininkas Škirpa pasakė, kad šiandien atlikome svarbų istorinį žygį. Po kelių šimtmečių Lietuvos verguvės pirmąkart savo senosios sostinės Gedimino pilies bokšte iškėlėme Lietuvos vėliavą. Gal priešai ją neužilgo ir nuplėš, bet tai niekis. Vis tiek mes pirmąjį savo žygį atlikome.
Karo valdininką Joną Nistelį, mane , Miką Slyvauską, Albiną Raubą, Praną Plauską ir Romualdą Marcalį paskyrė pirmon garbės sargybon prie vėliavos, o likusieji grįžo atgal…
Netrukus, 18 valandą, lenkai užėmė miestą. Vienas kažkas mūsų atsiliepė: Tik per mūsų visų lavonus lenkai įstengtų nuplėšti mūsų pakeltą vėliavą. Bet lenkai mūsų nepuolė. Bijojo. Po vieną stovėjome lauke, o kiti pilies viduj. Pamainos kartais tekdavo ir ilgokai palaukti, nes trūko kareivių, ir, grįžus iš vienos sargybos, dažnai tekdavo eiti kitus pakeisti. Kad sargyboj tekdavo prabūti dvi dienas – ne naujiena. Bet pirmieji savanoriai nesiskųsdavo ir nepykdavo, nes žinojo, kad tik per vargą atgyja laisvė. Mūsų vėliava plevėsavo iki sausio 6 dienos ryto. Bolševikai, užėmę Vilnių, mūsų vėliavą nuplėšė, palikdami tik raudonąją jos dalį.“
Antras kartas
1920 m. rugpjūčio 26 diena.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė buvo iškelta 1920 m. rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių klastingai užgrobė lenkų „želigovskininkai“, ir po trumpų ariegardinių kautynių sostinės gatvėse lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečias kartas
1928 m. vasario 16 diena.
Praėjus vieneriems metams po Lietuvos patriarcho Vasario 16-osios akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvių, tapusių netikėta ir masine lietuvių protesto akcija okupuotame Vilniuje, lietuviškas jaunimas nenustygo pratęsti šias rezistencines nuotaikas. Lietuvių skautų „Gedimino“ draugovės draugininkas Pranas Žižmaras naktį slapčia lenkų okupuotame Vilniuje Gedimino pilies bokšte iškėlė lietuvišką trispalvę, kuri buvo perrišta gedulo juosta. Po šios akcijos jam teko slapstytis, siekiant išvengti lenkų administracijos persekiojimo. Šis trispalvės iškėlimas tapo legendiniu pavyzdžiu nepriklausomoje Lietuvoje veikusiems skautams, siekiant vienų rimčiausių įžadų sutvirtinimo, kuris numatė, kad patyręs skautas turi sugebėti aplankyti okupuotą Vilnių, atžymėti savo vardą sutartoje vietoje ant Gedimino pilies bokšto ir saugiai sugrįžti į Tėvynę. Vienetams tai yra pavykę atlikti, nes už įžado atžymėti savo vardą ant okupuoto Vilniaus Gedimino pilies bokšto įvykdymą, nelegaliai perėjus demarkacinę liniją, tuometinis LR prezidentas Antanas Smetona apdovanodavo skautų pasižymėjimo ženklu Lelijos ordinu.
Ketvirtas kartas
1939 m. spalio 29 diena.
Jau iškilmingai Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino pilies bokšto 1939 m. spalio 29 d., Lietuvai atgavus istorinę valstybės sostinę Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą.
Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“.
Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo, nes 1940 m. birželio 15 dieną sovietai pradėjo Lietuvos okupaciją. Nėra tiksliai nustatyta kada 1940 metais buvo nuleista trispalvė, tačiau vėliau 1940 m. rugsėjo 27 dienos, kai buvo „įteisinta“ okupacinė LTSR (LSSR) raudona vėliava.
Penktas kartas
1941 m. birželio 23 diena.
Penktą kartą Lietuvos trispalvę virš Gedimino pilies bokšto iškėlė Lietuvių aktyvistų fronto sukilėliai Birželio sukilmo metu tai atlikę net kelis sykius. Pirmą sykį sukilę lietuviai kariai trispalvę iškėlė apie 16:00 valandą, persikėlus per Vilnios upę iš kareivinių generolo Tado Kosciuškos bei Olandų gatvėse, jau įsirengus pozicijas Trijų kryžių kalno šlaituose.
Kitomis žiniomis, birželio 23 dieną antrą sykį trispalvę iškėlė sukilėliai, Mokslų akademijos tarnautojai, buvę policijos valdininkai Justas Mažrimas ir Mikas Apinys. Pirmasis parūpino vėliavą, o pastarasis nutaikė momentą, nudėjo paskutinį rusų sargybinį ir apie 19:50 iškėlė trispalvę. Paskelbė visam Vilniui, kad sostinėje tikrieji šeimininkai yra jau lietuviai.
Lietuviai kariai Gedimino pilies kalne įsirengė kulkosvaidžio ugnies vietas ir sėkmingai tęsė sovietinės kariuomenės apšaudymą.
Eilinis Petras Jagminas ir kiti kariai, užlipę ant kalno pamatė pasislėpusį lietuvį partizaną, kuris po švarku ant kūno buvo apsijuosęs Lietuvos trispalvę. Visi pasitarę iškėlė vėliavą Gedimino pilies bokšte.
Gal vėliava ir neišsilaikė iki birželio 24 dienos ryto, kas nors vėl nuplėšė, nes Vilniaus universeto teisės fakulteto prodekanas, docentas, Vilniaus sukilimo civilių partizanų vadas, Stasys Žakevičius-Žymantas (pokaryje tapęs lietuvių dalinio vadu britų MI6 tarnyboje) rašo, esą Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs asistentas, iškabino vėliavą Gedimino kalne birželio 24 dieną. Tai galėjo ir būti eil. P. Jagmino paminėtasis partizanas, grafas Aleksandras Pliateris, 1831 metų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis.
Kitas sukilimo Vilniuje dalyvis ir vienas vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) prisimena: Vokiečių pirmieji motorizuotieji daliniai, į miestą įžengę birželio 24 d. ryte, lietuvius rado vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe, 1941 birželio 23 d. apie 16 valandą. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. lietuviška trispalvė buvo iškelta virš Universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų spalvos.
Buvęs sukilimo dalyvis Vilniuje savo prisiminimuose taip pat aprašo įvykį tarp lietuvių ir vokiečių karių, kuris sukilėliams galėjo baigtis tragiškai. Vokiečių kariai Gedimino pilies bokšte norėjo iškelti savo vėliavą (ten jau buvo iškelta Lietuvos trispalvė, kurią, berods, iškėlė VU asistentas teisininkas Aleksandras Pliateris), bet sukilėliai juos pasitiko šūviais. Vokiečiai atsivežė į Katedros aikštę patranką ir ketino sunaikinti pilies bokštą bei jame esančius lietuvių sukilėlius.
V. Rimkus pribėgo prie vokiečių karininko ir vokiškai ėmė jiems aiškinti susidariusią padėtį: Pasisakiau, kas esu, pasakau, ką girdėjęs. Jis maždaug patvirtina. Prašau nešaudyti į pilį kalne, nes ten yra kariai lietuviai, o ne rusai, jie iškėlė savo krašto vėliavą, kaip ir visam mieste. Prašau jį suprasti sukilėlių entuziazmą ir neatsargumą, jei šovė į vokiečių karius, apie kurių atsiradimą Vilniuje jie, tikriausia, nežinoję, ir tikriausia manę, kad ateina rusų patruliai. Vokiečių karininkas patiki. Jis vėl pakelia telefoną, kalbasi. Padėjęs nusišypso ir atsako, laimei, iš pilies šūviai nesužeidė vokiečių karių. Jis pilies nesunaikins, nešaudys.
Tačiau trispalvė plevėsavo neilgai, kol naciai neišvaikė jiems nepaklususios Laikinosios Lietuvos vyriausybės bei lietuviškos administracijos Vilniuje. Spėjama, kad ji buvo nuleista 1941 liepos 1 dieną naciams pradėjus nuginkluoti LAF‘o sukilėlius.
Šeštas kartas
1944 m. balandžio 5 diena.
1944 m. vasario 16 d. generolas leitenantas Povilas Plechavičius viešai Lietuvos žmonėms paskelbė apie lietuviško kovinio junginio kūrimą iš lietuvių-savanorių, kviesdamas stoti į Lietuvos vietinę rinktinę kovai su sovietais. Lietuviški daliniai įžengė į Vilniaus balandžio pirmą dieną, o jau 1944 m. balandžio 5 dieną Gedimino kalno pilies bokšte trispalvę vėliavą iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Šios Lietuvos vietinės rinktinės karių iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 dienos, kai vokiečių karinė vadovybė pradėjo persekioti jiems nepaklususius lietuvių karius ir išformuoti šią rinktinę.
Septintas kartas
1988 m. spalio 7 diena.
Sovietų kariškiams 1988 rugsėjo 28 dieną Katedros aikštėje išvaikius Lietuvos laisvės lygos rengtą protesto mitingą, žinomą kaip „bananų balių“, sovietinei valdžiai reikėjo kažkaip nuraminti kilusias nepasitenkinimo jos veiksmais bangas. Taip sovietinė partinė vadovybė netikėtai nutarė pakeisti vėliavą Gedimino pilies bokšte. Taigi, kilus Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakeltai Atgimimo bangai, tačiau tebevykstant sovietinei okupacijai, susirinkus šimtatūkstantinei miniai Katedros aikštėje Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto buvo iškilmingai iškelta 1988 m. spalio 7 dieną. Nuo to laiko plazda iki šiol, liudydama Lietuvos valstybės egzistavimą su istorine sostine Vilniumi.
1991 metų sausio mėnesį vykusios sovietinės agresijos įvykių metu Gedimino bokštas tapo postu Nr.1 vėl. Lietuvišką trispalvę Gedimino bokšte buvo pavesta saugoti šauliams ir savanoriams. Ginkluotoje sargyboje budėjo Raimondas Šimanskas (būrio vadas), Daugis Bumbulis, V. Minderis, Sigitas Sasnauskas, Gintautas Sinkevičius, Andrius Šcepkauskas, Vikintas D. Šimanskas (vado sūnus), Lietuvos neformalaus jaunimo pasipriešinimo sovietams judejimo dalyvis, lietuviško klasikinio pankroko ikona, žinomas Varveklio pseudonimu, ir būsimasis Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas Nerijus Treinys, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT/KASP) ženklo autorius ir kiti. Lemtingą sausio 13 naktį kalno papėdėje buvo pastebėti sovietinės kariuomenės kariškiai atvykę automobiliais. Tačiau jie nedrįso imtis jėgos veiksmų.
Prisimena užupietis Algimantas Lekevičius, gimęs 1956 spalio 7 dieną: 1991 sausio 13 dieną jau prasidėjus sovietinių kariškių šturmui Vilniuje 1:30 pėsčiomis iš Krivių gatvės išėjau link parlamento. Šnektėlėjau su automatais ginkluotais vyrais, budėjusiais prie Vidaus reikalų ministerijos Šventaragio gatvėje. Šalia pravažiavo sovietiniu kariškiu sunkvežimis. Pažiūrėjus į Gedimino kalną, pasirodė, kad vėliava raudona, nes buvo užsisukusi ir užkliuvusi. Užlipęs ant kalno, pamačiau, kad vėliava sava. Įvertinęs padėtį, nutariau, kad Lietuvos valstybės postą Nr.1 reikia saugoti. Šnektelėjau per duris su atsiliepusiu pilies bokšto „sargu“, pasakiau „Budėk ir nieko neįsileisk“. Dar paprašiau vėliavą pataisyti, nes buvo užsikabinusi, tai sakė, kad užrakinta. Taip saugojau budėdamas iki 5:30 ryto.
Vėliavos dienos įteisinimas
1997 m. liepos 3 dieną Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1 dieną paskelbė Lietuvos vėliavos diena. Šią atmintiną dieną Valstybės trispalvė vėliava privalomai keliama prie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat visose kitose vietose savanoriškai tautiškai susipratusių piliečių sumanymu.
Kasmet nuo šios datos Katedros aikštėje ir Gedimino kalno bokšte rengiamo vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Pagal paprotį senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių, ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.
O kai aš užaugsiu,
Tai narsiai kariausiu –
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu.
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu
Ir prie Aušros Vartų
Karštai pasimelsiu.
Lietuvių liaudies daina.
Nuorodos:
Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų. Vilnius: Homo liber, 2010, p. 185;
https://www.scribd.com/doc/125747650/Stasys-Gorodeckis-biografija;
Valdas Striužas. 1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje. Vilnius: Žaltvykslė, 2006, p. 203;
Valdas Striužas. 1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje. Vilnius: Žaltvykslė, 2006, p. 203;
Arūnas Bubnys. https://alkas.lt/2020/06/21/a-bubnys-1941-m-birzelio-sukilimas-vilniuje/
Arūnas Bubnys. https://youtu.be/-TjwJXTxUd8. Užupis: UžTV, 2020;
https://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_atributika/archyvas_2643/2016_m._archyvas/2016_-_12_naujienu_archyvas/sausio_1-aja_minesime_lietuvos_veliavos_diena.html?pbck=0;
www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/jie-saugojo-musu-nepriklausomybes-simboli-791624?full.
Nuostabu!